Asta Stankuvienė
LSMU MA Nefrologijos klinika
Lėtinė inkstų liga – vis didėjanti pasaulinė problema, kuriai išspręsti reikia vis daugiau žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Ją diagnozuojant ir gydant dalyvauja ne tik nefrologai, bet daugelio medicinos sričių specialistai: kardiologai, endokrinologai, vidaus ligų, šeimos gydytojai, nuo kurių kompetencijos priklauso ne tik naujų atvejų išsiaiškinimas laiku, bet ir galimybė sulėtinti ligos progresavimą.
Naujausi eksperimentiniai tyrimai su gyvūnais ir preliminarūs klinikinių tyrimų rezultatai rodo, kad progresavimui labai svarbūs antriniai hemodinaminiai ir metaboliniai veiksniai, kurie yra bendri įvairios etiologijos inkstų pažeidimui. Kitaip sakant, nesvarbu, kas sukėlė lėtinę inkstų ligą – glomerulonefritas, cukrinis diabetas, inkstų policistozė ar pirminė arterinė hipertenzija – inkstų nepakankamumo progresavimo sparta labiau priklausys nuo antrinių veiksnių nepavėluotos diagnostikos ir tinkamo gydymo, o ne nuo pačios ligos aktyvumo. Mokslininkų nuomone, svarbiausi antriniai veiksniai, sąlygojantys lėtinio nepakankamumo progresavimą, yra šie: sisteminė ir glomerulų hipertenzija bei hipertrofija, kalcio fosfato precipitacija inkstuose, hiperlipidemija bei metabolinė acidozė. Šiems sutrikimams koreguoti labai svarbu ne tik medikamentinis, bet ir dietinis gydymas, kurį lengva paskirti teoriškai, bet sunku įgyvendinti praktiškai. Gydytojo užduotis – supažindinti pacientą su lėtinės inkstų ligos progresavimo mechanizmais, paaiškinti sulėtinimo galimybes ir motyvuoti jį keisti savo gyvenimo būdą bei mitybos įpročius. Tik glaudus gydytojo ir paciento bendradarbiavimas, pasitikėjimas, stipri motyvacija gali duoti gerų rezultatų ir užtikrinti sėkmę. Svarbu pacientui pateikti įrodymus, kad verta laikytis dietos apribojimų, paaiškinti, ką galima ir ko negalima valgyti, o kokie maisto produktai gali net kelti grėsmę jo gyvybei. Paciento dalyvavimas šiame gydymo procese didina jo savivertę, o geri rezultatai dar labiau motyvuoja keisti gyvenseną. Taigi, kaip maitintis sergant lėtiniu inkstų nepakankamumu?
Baltymai – krūvis inkstams
Labiausiai ištirta yra baltymo ribojimo maiste nauda. Įvairių tyrimų duomenimis, ribojant baltymo kiekį maiste, lėtėja lėtinės inkstų ligos progresavimas: mažėja glomerulų sklerozės rizika, nes sumažėja spaudimas glomeruluose, mažėja proteinurija ir fibrozę skatinančių medžiagų išsiskyrimas. Rekomenduojama pradėti riboti baltymo kiekį maiste jau pradinėmis inkstų ligos stadijomis. Jo turėtų būti suvartojama 0,6–0,8 g/kg normalaus kūno svorio per dieną. Daugumos tyrimų duomenimis, toks kiekis yra saugus ir efektyvus lėtinant inkstų pažeidimo progresavimą, ypač sergantiems cukriniu diabetu. Apie 50 proc. visų baltymų turėtų sudaryti aukštos biologinės vertės gyvūniniai baltymai, turintys visas nepakeičiamąsias aminorūgštis (mėsa, žuvis, paukštiena, pieno produktai, kiaušiniai). Nerekomenduojama baltymą riboti labai griežtai (iki 0,3 g/kg) be dietologo priežiūros ir būtinųjų aminorūgščių papildymo (10–20 g/d.), nes taip maitinantis negarantuojama teigiama azoto pusiausvyra, pradeda vyrauti kataboliniai procesai, didėja mitybos nepakankamumo ir mirtingumo rizika.
Ribojant baltymus maiste, organizme pasigamina mažiau šlapalo, todėl ne tokie stiprūs būna klinikiniai uremijos požymiai: šleikštulys, pykinimas, vėmimas, odos niežėjimas, apetito stoka. Pacientai geriau jaučiasi, jiems galima atitolinti pakaitinės inkstų terapijos pradžią. Kita vertus, reikia atidžiai stebėti, ar nesivysto mitybos nepakankamumas, kuris labai padidina šios grupės asmenų mirtingumo riziką. Todėl geriau griežta dieta dirbtinai nevilkinti dializės pradžios, nedidinti komplikacijų rizikos, nes tai ateityje gali neigiamai atsiliepti išgyvenamumui.
Hiperfosfatemija – aterosklerozės rizikos veiksnys
Mažiau vartojant baltymo, į organizmą mažiau patenka ir fosforo. Fosforo kaupimasis yra žalingas ir prasideda anksti, jau pradinėmis inkstų nepakankamumo stadijomis, kai inkstai negeba pašalinti fosforo pertekliaus, patekusio į organizmą su maistu. Padidėjęs fosforo kiekis kraujyje skatina kalcio išsiskyrimą iš kaulų, o susidarę netirpūs kalcio fosfatai kaupiasi minkštuosiuose audiniuose, kraujagyslių sienelėse ir likusiame sveikame inkstų audinyje. Tai stimuliuoja uždegimo reakcijas, vystosi inkstų intersticiumo fibrozė bei kanalėlių atrofija, greičiau progresuoja lėtinė inkstų liga, atsiranda minkštųjų audinių kalcifikacija, progresuojanti sisteminė aterosklerozė didina išeminės širdies ligos ir jos komplikacijų riziką. Todėl nuo pat inkstų nepakankamumo pradžios maiste turi būti ribojami fosfatai. Iš pradžių tai užtikrinama ribojant baltymingus maisto produktus (pieno produktus, mėsą, kiaušinius, žuvį, sojos pupeles ir kt.), vėliau reikia vartoti fosforo rišiklius (pvz., 1 g kalcio karbonato 3 kartus per dieną valgio metu). Fosforo rišikliai, vartojami valgio metu, sujungdami maiste esantį fosforą, sudaro netirpius junginius, kurie nesirezorbuoja žarnyne ir iš organizmo pasišalina su išmatomis.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 3, 2013