Indrė Bakanienė
LSMU Vaikų reabilitacijos ligoninė „Lopšelis“
Diskusijos apie kamienines ląsteles jau senokai iš mokslo literatūros persikėlė į populiariąją spaudą bei televiziją. Čia neretai suteikiama neteisinga ir klaidinanti informacija apie gydymą kamieninėmis ląstelėmis, apstu įvairių labdaros akcijų, per kurias renkami pinigai kamieninių ląstelių transplantacijai vaikams, sergantiems nervų sistemos ligomis. Kadangi Europoje bei kitose išsivysčiusiose šalyse šio gydymo metodo taikymas klinikinėje praktikoje draudžiamas (išskyrus kai kurių kraujo ligų gydymą), kamieninių ląstelių transplantaciją paprastai planuojama atlikti Rusijoje, Ukrainoje ar kitose šalyse, kur gydymo įstaigų veiklos kontrolė nepakankama. Tokios akcijos klaidina visuomenę, jų metu surinkti pinigai naudojami moksliškai neįrodytiems ir nesaugiems gydymo metodams, galintiems sukelti onkologines ligas bei kitas sunkais komplikacijas.
Tarptautinė kamieninių ląstelių tyrėjų asociacija (ISSCR) 2008 m. paskelbė rekomendacijas dėl kamieninių ląstelių naudojimo, kuriose „…smerkia moksliškai neįrodytą kamieninių ląstelių ar tiesioginių jų derivatų skyrimą dideliam skaičiui pacientų ne klinikiniuose tyrimuose, ypač tais atvejais, kai už paslaugą imamas užmokestis“. Rekomendacijose taip pat akcentuojama gydytojo pareiga padėti pacientui susivokti, ar siūlomas gydymas kamieninėmis ląstelėmis yra legalus (t. y. klinikinio tyrimo dalis), paaiškinti nelegalios kamieninių ląstelių transplantacijos keliamus pavojus. Šio straipsnio tikslas – suteikti šeimos bei kitų specialybių gydytojams informaciją, reikalingą tokio pobūdžio konsultavimui.
Kamieninių ląstelių savybės ir tipai
Kamieninės ląstelės – tai ląstelės, gebančios neribotai dalytis, atsinaujinti ir diferencijuotis į specializuotas audinio ar organo ląsteles. Joms būdingas unikalus gebėjimas daugintis nesimetriškai, tai yra tokioms ląstelėms dalijantis susidaro dviejų skirtingų tipų ląstelės: vieno tipo ląstelės diferencijuojasi ir virsta įvairių audinių pirmtakais, kito tipo ląstelės išlieka nediferencijuotos ir dauginasi toliau. Tokių būdu kamieninių ląstelių populiacija geba savaime atsinaujinti. Pagal gebėjimą diferencijuotis kamieninės ląstelės skiriamos į totipotentines, pliuripotentines, multipotentines ir unipotentines. Totipotentinė ląstelė – tai zigota, kuri susidaro susijungus vyriškajai ir moteriškajai lytinei ląstelei. Iš jos išsivysto visas organizmas. Pluripotentinė ląstelė gali išsivystyti į bet kurio tipo audinio ar organo ląstelę, bet iš jos negali išsivystyti visas organizmas. Tokios yra blatocistos ląstelės (blastocista – tai pirmųjų keturių penkių dienų embrionas, sudarytas iš 50–150 ląstelių). Multipotentinės ląstelės randamos jau besivystančiame vaisiuje bei išsivysčiusio organizmo audiniuose. Jos gali diferencijuotis tik į artimos kilmės ląsteles, pvz., kaulų čiulpų ląstelės gali vystytis į eritrocitus, trombocitus ir kt. Unipotentinės kamieninės ląstelės gali diferencijuotis tik į ląsteles, specifiškas tam audiniui, kuriame aptinkamos. Tokios ląstelės pavyzdys yra odos ląstelės.
Kamieninių ląstelių transplantacija
Kamieninių ląstelių gebėjimas savarankiškai atsinaujinti bei diferencijuotis sudaro teorines prielaidas panaudoti jas pažeistų audinių bei organų funkcijai atkurti. Eksperimentinės studijos su gyvūnais rodo, kad kamieninių ląstelių persodinimas gali paskatinti atsitaisyti smegenų audinį po pažeidimo. Čia veikia keletas mechanizmų:
- Kartu su kamieninėmis ląstelėmis į smegenų audinį atnešamos tam tikros medžiagos, turinčios nervinio audinio ląsteles saugančių bei jas stimuliuojančių savybių (neurotrofiniai, augimą stimuliuojantys faktoriai) – pasikeitus neuronų aplinkai sumažėja neuronų pažeidimo rizika, didėja smegenų audinio plastiškumas.
- Genetinių ligų atveju su kamieninėmis ląstelėmis atnešami „reikalingi“ genai (turimi yra pakitę, nefunkcionalūs).
- Kamieninės ląstelės geba sureaguoti į organizmo siunčiamus signalus regeneruotis ir ima diferencijuotis, pakeičia trūkstamas/pažeistas ląsteles, perima jų funkciją.
- Kamieninės ląstelės skatina nervinių skaidulų dangalų (mielino) atsikūrimą, nervinių skaidulų augimą, šakojimąsi, nervinių jungčių sudarymą (kas itin svarbu planuojant taikyti kamieninių ląstelių terapiją, gydant nugaros smegenų pažeidimų bei kai kurių formų cerebrinį paralyžių, susijusį su baltosios smegenų medžiagos pažeidimu).
Studijose su gyvūnais kamieninių ląstelių transplantacija paprastai derinama su imunomuduliatorių, fermentų, įvairių kitų medžiagų naudojimu bei reabilitacija, kuri itin svarbi smegenų plastiškumo stimuliavimui.
Kamieninių ląstelių šaltiniai ir rūšys
Pagal kilmės šaltinį kamieninės ląstelės skiriamos į du tipus: 1) suaugusio organizmo kamienines ląsteles, išskiriamos iš suaugusio organizmo audinių; 2) embrionines kamienines ląsteles, išskiriamos iš embriono audinių. Moksliniuose tyrimuose nervų sistemos ligų gydymui bandomos naudoti kamieninės ląstelės, gautos iš įvairių šaltinių: kaulų čiulpų, oligodendroglijos, uoslės stormens, nervinio audinio, embriono, virkštelės kraujo bei indukuotų pluripotentinių ląstelių.
Kaulų čiulpų mezenchiminės ląstelės sėkmingai naudojamos kraujo ligų gydymui, jas lengva paimti, galima autotransplantacija. Eksperimentinės studijos rodo, kad transplantuotos kaulų čiulpų mezenchiminės ląstelės padidina smegenų audinio plastiškumą, atnešdamos apsauginių bei neuronus stimuliuojančių medžiagų. Taip pat jos pagerina aksonų augimą, šakojimąsi, mielino dangalo atsikūrimą. Į glijos ar nervines ląsteles jos nesidiferencijuoja.
Švano ląstelės supa neurono ataugas periferinėje nervų sistemoje, sudarydamos mielino dangalą, jas lengva paimti, galima autotransplantacija. Eksperimentinėse studijose padidina nugaros smegenų audinio plastiškumą (aksonų augimą).
Uoslės stormens tarpines ląsteles taip pat lengva paimti, galima autotransplantacija. Transplantuotos skatina nervinių ataugų augimą bei dangalų formavimąsi.
Kamieninės nervinio audinio ląstelės. Suaugusio žmogaus organizme yra nedidelis kiekis nervų sistemos kamieninių ląstelių, daugiausiai Amono rage, dantytajame vingyje, smegenų skilvelių bei nugaros smegenų centrinio kanalo ependimoje. Jas galima paimti chirurginiu būdu, kultivuoti mėgintuvėlyje bei panaudoti transplantacijai. Šiuo atveju galima autologinė transplantacija, nėra auglių išsivystymo rizikos. Pagrindiniai tokios transplantacijos trūkumai yra šie: persodintos kamieninis nervinio audinio ląstelės diferencijuojasi daugiausia į glijos ląsteles, nepakankamai intensyviai dauginasi net ir naudojant papildomas stimuliuojančias chemines medžiagas, o jų poėmiui reikalinga chirurginė operacija.