Žmogaus gyvybės išsaugojimo galimybės ištikus miokardo infarktui
Lietuvoje kasmet nuo miokardo infarkto gydoma daugiau nei 7 tūkst. žmonių. Kiekvieną dieną Lietuvoje miokardo infarktas ištinka daugiau kaip 20 žmonių, o 4–5 iš jų baigiasi mirtimi. Lyginant su Europos Sąjunga (ES), standartizuotas mirtingumo nuo išeminės širdies ligos rodiklis Lietuvoje didesnis daugiau nei 3 kartus. 2007 m. 100 tūkst. gyventojų Lietuvoje teko 338,2 mirusiojo, tuo tarpu ES vidurkis buvo 96, naujosiose ES valstybėse narėse – 178 mirusieji. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad šis rodiklis itin didelis grupėje gyventojų iki 65 metų. 2007 m. Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų teko 78,7 minėto amžiaus mirusiojo nuo išeminės širdies ligos, ES vidurkis buvo 22,5 mirusiojo.
Apie tai, kam skirta ši miokardo infarkto savaitė, į ką sveikatos priežiūros specialistai turėtų atkreipti dėmesį kalbamės su Lietuvos širdies asociacijos prezidente prof. Žaneta Petrulioniene.
Lapkričio trečiąją savaitę Lietuvoje tradiciškai minima Miokardo infarkto savaitė. Į ką, minint šią dieną, labiausiai norima atkreipti dėmesį? Ką derėtų akcentuoti pacientams ir sveikatos priežiūros specialistams?
Lietuvoje Miokardo infarkto savaitę minime jau ketvirtą kartą. Tai Lietuvos širdies asociacijos vykdoma kampanija, kurios tikslas – dar kartą priminti medikams ir visai visuomenei pirmuosius miokardo infarkto požymius, kad visi galėtų juos laiku atpažinti, ir ligonis kuo greičiau patektų į gydymo įstaigą. Svarbu pabrėžti ir „auksinės valandos“, kai paciento gyvybė priklauso nuo laiko, svarbą. Klinikinėje praktikoje matome, kad į gydytojus pavėlavę kreiptis ligoniai praranda ne tik širdies raumenį, bet ir gyvybę. Žmonės miokardo infarkto simptomus painioja su įvairių kitų ligų – žinių vis dar stokojama.
Antras dalykas – dar kartą norime priminti, kad miokardo infarktas yra ne kas kita kaip aterosklerozės paskutinė stadija. Vėl ir vėl tenka kartoti, jog miokardo infarktą lemia rizikos veiksniai, kad jų kontrolė nepakankama, patvirtino keletas mūsų vykdytų programų. Tai kartojame kasmet, bet ir vėl norime priminti. Pastebėjome, kad žmonių rūpinimasis savo sveikata labai suaktyvėja po visuomenėje žinomo žmogaus, kolegos patirto infarkto arba mirties. Tada sujuda ir tam tikri visuomenės sluoksniai, ir atskiri kolektyvai, o vėliau – vėl atslūgsta. Visuomenėje viskas vyksta bangomis. Pastebėjome, kad po tokios miokardo infarkto savaitės aktyvumas padidėja, po tam tikro laiko vėl sumažėja. Todėl manome, kad priminti apie miokardo infarktą reikia reguliariai.
Ekspertai pabrėžia, jog ūminės išemijos sindromais sergančių asmenų amžius jaunėja, o pacientų biologinis ir kraujagyslių amžius yra skirtingi dalykai. Anksčiau miokardo infarktą tapatindavome su vyresniu amžiumi. Kokia Jūsų nuomonė?
Iš tikrųjų kartais šokiruoja žmonių, patyrusių miokardo infarktą, amžius. 20–30 metų – toks amžius tikrai nenormaliai jaunas. Lietuvos širdies asociacija pritaria visoms pasaulio širdies organizacijoms, kurios skelbia, jog ankstėja, ir labai smarkiai, rizikos veiksnių pradžia. Neatsitiktinai ir šių metų Pasaulinės širdies dienos minėjimas buvo skirtas šeimoms, vaikams ir jaunimui. Rizikos veiksniai pradeda veikti dar mokyklos suole. Jie puikiai visiems žinomi – tai absoliuti nejudra, didžiuliai stresai, labai stipri nervinė įtampa, nepaprastai anksti pradedamas rūkymas, nesveika mityba ir t. t. Logiška daryti išvadą, jog kuo labiau „jaunėja“ rizikos veiksniai, tuo labiausi tikėtina, kad jaunesni pacientai patirs miokardo infarktą. Apie tai reikia kalbėti.
Biologinis ir kraujagyslių amžius yra skirtingi dalykai, bet pastebėta, kad kuo „jaunesni“ rizikos veiksniai, tuo anksčiau pažeidžiamos kraujagyslės. Dabar vaikams, paaugliams, turintiems keletą rizikos veiksnių, aterosklerozė nustatoma labai anksti, o anksti prasidėjusi aterosklerozė lemia ankstyvus ūminės išemijos sindromus. Išvada viena – profilaktiką reikia pradėti nuo vaikystės. Tai mūsų nauja ideologija.
Ar jau galima apibendrinti Lietuvoje vykdytos besimptomių didelės ŠKL rizikos pacientų profilaktikos programos rezultatus? Priminkite, kokie pacientai pagal šią programą turėtų būti siunčiami kardiologo konsultacijos.
Taip, apie tai jau galima kalbėti, nors didelės ŠKL rizikos pacientų programos rezultatai dar nėra publikuoti. Mes žinome, jog programoje labai aktyviai dalyvavo kone visi pirminės sveikatos priežiūros centrai. Buvo patikrinta apie 800 tūkst. šios rizikos grupės asmenų ir jau turime pirminius rizikos veiksnių paplitimo rezultatus. Skaičiai – šokiruojantys ir keliantys nerimą… Kadangi medžiaga nepublikuota, dabar analizuojama, negalėčiau jos detaliau komentuoti. Tik noriu pasakyti, kad 9 iš 10 šioje programoje dalyvavusių asmenų turi dislipidemiją, kas antras – arterinę hipertenziją. Tai rodo, jog rizikos veiksnių paplitimas vidutinio amžiaus žmonių grupėje yra milžiniškas. Darome išvadą, kad 40–50 metų ir vyresni gyventojai labai labai sunkiai keičia savo gyvensenos įpročius. Sakoma, jog pripratimas – antras prigimimas. Gal dėl to statistiniai duomenys Lietuvoje praktiškai negerėja. Kitų šalių patirtis rodo: jeigu dabar labiau susirūpinsime jaunimu ir gyvensenos įgūdžių pradėsime mokyti jaunus žmones, jaunas šeimas, vaikus, po 20 metų turėtume pamatyti akivaizdžią pažangą. Galbūt dabar rezultatai tokie liūdni dėl to, kad pirminės profilaktikos programa taikyta vidutinio amžiaus žmonėms, kurių daugelis turi po keletą rizikos veiksnių ir jų neatsikrato.
Pagal šią programą trečiojo lygio kardiologo konsultacijos siunčiami tiktai metaboliniu sindromu sergantys pacientai. Indikacijos susiaurintos, mat trečiojo lygio kardiologų konsultacijų laukia daugybė pacientų, ir kardiologai tiesiog neaprėpia tokio srauto.
EUROASPIRE IV tyrimo rezultatai, deja, atskleidė, jog pacientai po persirgtų ūminės išemijos sindromų nepakankamai dėmesio skiria ŠKL rizikos veiksnių korekcijai, nepakankamai vartoja kardioprotekcinių vaistų (statinų, antiagregantų). Ar tai gydytojų dėmesio stoka, ar pačių pacientų neatidumas?
EUROASPIRE IV tyrimo rezultatai labai nuvylė – tikėtasi ženklaus pagerėjimo lyginant su EUROASPIRE III tyrimu. Lietuva kaip buvo paskutinėje vietoje iš visų 24 šalių, taip ir liko. Labiausiai atsiliekame pagal dislipidemijos, cholesterolio rodiklius. Pagal vaistų (pvz., statinų) vartojimą atsidūrėme paskutinėje vietoje. Reikia pabrėžti, kad svarbiausia dalis EUROASPIRE IV dalyvių buvo tiriami VUL Santariškių klinikose, kur pagal profilaktikos programą pacientai prižiūrimi Ambulatorinės kardiologijos skyriaus Prevencinės kardiologijos poskyryje. Išvada paprasta – vadinamieji prevenciniai skyriai kardiologijos klinikose problemos Lietuvos mastu neišsprendžia. Pagaliau reikia pasakyti garsiai, kad tiek pirminė, tiek antrinė profilaktika turi būti visaapimanti ir vykdoma visoje Lietuvoje, tiek šeimos centruose, tiek kitur. Maži centrai naudos neduoda.
Ar visoje Lietuvoje galima užtikrinti reikiamą pagalbą pacientams, patyrusiems miokardo infarktą? Priminkite skaitytojams ūminio miokardo infarkto diagnostikos ir gydymo principus.
Lietuva geografiškai maža, turi nedaug gyventojų, o asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiantys centrai išsidėstę visoje šalyje labai tolygiai, todėl pagalbą gali gauti visi pacientai. Be to, šalies regionuose vykdomos įvairios programos (Rytų Lietuvos). Pagal šių programų nuostatus miokardo infarktą patyrę pacientai atvežami į centrus, kur jiems atliekama koronarografija, angioplastika ar stentavimas, atveriama kraujagyslė – tai padaryti tikrai įmanoma. Dažniausia bėda – uždelsiamas laikas nuo simptomų pradžios iki stacionaro, kuriame atliekamas kraujagyslės atvėrimas. Tai nedovanotina klaida, dėl kurios prarandamas miokardas ir gyvybė.
Diagnostikos ir gydymo principus kartojame dažnai, jie turėtų būti žinomi mintinai. Tačiau pakartosiu dar sykį: ūminio miokardo infarkto pagrindinis požymis – staigus, stiprus skausmas už krūtinkaulio, kuris pasireiškia sunkumu, gniaužimu, plėšimu arba spaudimu. Skausmas trunka ilgiau nei 20 min., kartais būna banguojantis, dažniau prasideda naktį, paryčiui ir gali plisti į visą krūtinę, į kairiąją ranką, kaklą, žandikaulį, nugarą, kairiąją mentę, tarpumentę. Rečiau plinta po krūtinkauliu, į skrandžio sritį, į dantis, pakaušį. Dažnai skausmą lydi nerimas, labai stiprus prakaitavimas, mirties baimė, galimas pykinimas, vėmimas, širdies plakimas, kraujospūdžio padidėjimas ar sumažėjimas. Tokie požymiai verčia sunerimti ir kuo skubiau kvieti medikus ar vykti į stacionarą, kur galima atverti kraujagyslę.
Pirmoji pagalba – tai plečiantys vaistai, t. y. acetilsalicilo rūgštis, nitroglicerinas, , skausmą malšinantys, širdies susitraukimų dažnį ir kraujospūdį veikiantys vaistai. O svarbiausia – laiku kreiptis į medikus, kurie skubiai užrašys elektrokardiogramą, patvirtins diagnozę, ir žinoti, kad yra „auksinė“ valanda, per kurią būtina atverti kraujagyslę.
Visuomenė turi išmanyti pagrindinius gaivinimo principus, kurių dabar mokoma įvairiuose kursuose. Man tenka matyti atvežtus pacientus po klinikinės mirties, kuriuos jau gaivino, išorinį širdies masažą darė šalia buvę žmonės. Tokių gaivinimo principų turėtų laikytis kiekvienas – šeimos narys ar visai svetimas, tuo metu šalia sunegalavusio atsidūręs žmogus. Greitai pradėtas gaivinimas prilygsta žmogaus gyvybės išsaugojimui.
Kalbėjosi Ramutė Pečeliūnienė