Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis patvirtino organizacines metodines rekomendacijas Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigų vadovams. Kaip teigiama Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Ryšių su visuomene skyriaus pranešime, šių rekomendacijų tikslas – „padėti siekti kuo geresnės valdymo kokybės, pateisinant pacientų lūkesčius gauti tinkamą gydymą per kuo trumpesnį laiką inovatyviai dirbančioje įstaigoje, taip pat užtikrinant socialinio teisingumo principų įgyvendinimą“. Kaip tokį SAM dokumentą vertina Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė, medikų bendruomenės atstovė Vida Marija Čigriejienė? Trys klausimai parlamentarei.
Kaip manote, ar realu tikėtis, kad, patvirtinus metodines rekomendacijas, staiga ims gerėti sveikatos priežiūros įstaigų veiklos valdymas, išaugs pacientų aptarnavimo ir teikiamų paslaugų kokybė? Ar tai ne dar vienas biurokratinis žingsnis, iš kurio sunku tikėtis naudos tiek sveikatos priežiūros įstaigų kolektyvams, tiek pacientams?
Aš tai tokiais biurokratiniais „parėdymais“ netikiu. Manęs, kaip klinicistės, tokie teoriniai dalykai neįtikina. Mano nuomone, svarbiausia yra tai, kad asmuo, vadovaujantis sveikatos priežiūros įstaigai, būtų ne bet koks, o baigęs specialią medicininę vadybą – tik tada galima galvoti apie paslaugų optimizavimą ir jų kokybės pagerinimą. Ir visas kolektyvas turi būti lyg vienas kumštis – kartu dirbti, kartu spręsti, kurti, priiminėti geriausius sprendimus. Be šito sveikatos priežiūros įstaigos veiklos valdymo nei pacientams teikiamų paslaugų kokybės nepagerinsi, kad ir kiek „metodikų“ būtų sukurta. Daug ką galima tose rekomendacijose parašyti, bet svarbiausia, mano įsitikinimu, yra kolektyvo nusiteikimas.
Tose rekomendacijose akcentuojama kova su korupcija, sveikatos priežiūros įstaigų veiklos viešumo užtikrinimas. Nejau korupciją taip lengva įveikti?
Ką reiškia įstaigos viešumo didinimas ir kova su korupcija? Galima sakyti, tuščiažodžiavimas. Niekas gi tos korupcijos sveikatos priežiūros įstaigose neskatina, bet kaip su ja susitvarkyti, nežinau, ar kas gali pasakyti… Kaip valstybė „lengvai“ susitvarko su korupcija, taip ir medicina… Mano nuomone, pirmiausia gydymo įstaigose reikia daugiau žmoniškumo – kad rūpėtų pacientas. Turi viskas suktis būtent apie pacientą. Reikia džiaugtis, jei yra pacientų ir atiduoti jiems visą širdį, o ne kratytis jų. Kol taip nėra, ir apie korupcijos išgyvendinimą kalbėti – tuščias reikalas.
Dar vienas pastebėjimas – siūloma Vilniaus universiteto Santariškių klinikose, LSMU Kauno klinikose, Respublikinėse Panevėžio ir Šiaulių bei Klaipėdos Jūrininkų ligoninėse įkurti Organizacinius metodinius kabinetus, kurie, bendradarbiaudami su savivaldybių visuomenės sveikatos biurais, teritorinėmis ligonių kasomis ir kitomis įstaigomis, spręstų pacientų srautų reguliavimo, paslaugų organizavimo bei kitus klausimus. Ką manote apie tokių kabinetų steigimo būtinybę?
Nau jau, žinot, tampa labai panašu, kad grįžtama į tarybinius laikus. Tokių kabinetų įsteigimas, mano nuomone, būtų dar vienas visiškai nereikalingas biurokratinis veiksmas. Nesuprantu, ką mes tuo pasiektume? Juk reikėtų skirti papildomų lėšų, reikėtų naujų etatų! Jau įsteigė šalies vyriausiųjų specialistų etatus, ko iki šiol nebuvo, tai ko dar nori? Yra universitetinės ligoninės, yra jose po keliasdešimt klinikų su jų vadovais, taigi aparatas – ir taip didžiulis, griozdiškas, kam dar kažkokie tarybinio raugo „organizaciniai metodiniai kabinetai“ reikalingi?
Nuotrauka – iš LR Seimo archyvo