Asta Grigaliūnienė
VUL SK Kardiologijos ir angiologijos centras
Pirmoji širdies persodinimo operacija pasaulyje atlikta 1967 metais Keiptaune. Vokietijoje pirmoji širdis transplantuota 1969 m. Miuncheno universitetinėje klinikoje, ir transplantacijos šalyje greitai tapo neatsiejamu gydymo metodu. Remiantis Tarptautinės širdies ir plaučių transplantacijos draugijos 2010 m. ataskaita, pasaulyje yra 225 centrai, kuriuose per metus atliekama 5000 širdies transplantacijų.
Šiuo metu poreikis gerokai viršija realias galimybes. Vienerius metus išgyvena 80–85 proc., penkerius metus – 50–70 proc., o daugiau nei dešimt metų gyvena apie 40–50 proc. pacientų su persodinta širdimi.
Širdies transplantacijos klasikine indikacija laikomas vaistais ir kitais būdais nebepagydomas širdies nepakankamumas [IV NŠA funkcinė klasė]. Funkcinis kriterijus yra maksimalus deguonies pasisavinimas VO2max < 12 ml/kg/min. Vokietijos 22-ose klinikose 2012 metais atliktos 346 širdies transplantacijos (vienos operacijos kaina – 170 000 eurų), 20 proc. recipientų prieš operaciją taikyta dirbtinės širdies sistema. Šalyje širdies ir kraujagyslių ligos išlieka dažniausia mirties priežastimi: kas antras pacientas miršta dėl minėtų ligų. Kasmet atliekama 100 tūkstančių širdies chirurginių operacijų, ir jau penkeri metai šie skaičiai išlieka stabilūs, tačiau ŠT skaičius kasmet mažėja. Chirurgai skundžiasi, kad labai trūksta donorų organų. Tai paskelbta Deutsche Gese
llschaft für Thorax-, Herz- und Gefässhirurgie (DGTHG)2013 m. kongrese Fraiburge. Įvardyta priežastis – praėjusių metų organų donorystės skandalas Vokietijoje. Tame pačiame kongrese pabrėžta, kad labai svarbu pasiekti visapusišką donorystės skaidrumą. Šio straipsnio autorė, Vokietijos–Baltijos šalių gydytojų draugijos narė, stažavosi Berlyno Seehof Reabilitacijos centre. Autorė domėjosi vokiečių kolegų taktika reabilituojant pacientus po širdies transplantacijų.
Reabilitacijos užduotys
Pacientų išgyvenimą po ŠT lemia griežti recipientų atrankos kriterijai, kaupiamos mokslinės žinios ir patirtis, tobulėjanti operacijų technika, išvystyti audinių imunologijos ir suderinamumo veiksniai, imunosupresinių vaistų pritaikymas ir vartojimas, individualiai pritaikyta reabilitacijos programa Berlyne pirmoji ŠT atlikta1988 m. Šalies kardiologai turi didelę praktiką gydant ir prižiūrint šiuos pacientus, gerinant jų gyvenimo kokybę.
Pagrindinės vykdomos reabilitacijos užduotys – komplikacijų profilaktika ir fizinio krūvio toleravimo gerinimas. Pirmą pusmetį po širdies transplantacijų pasitaiko dažnos atmetimo reakcijos, kurių išvengia tik 10 proc. Vokietijos klinikose operuotų pacientų. Atmetimai ir infekcijos – pagrindinės recipientų mirties priežastys. Kitos galimos komplikacijos: tumorai, hipertenzija, inkstų nepakankamumas, gliukokortikoidų sukelta miopatija, hiperlipoproteinemija, osteoporozė bei transplantato vaskulopatija. Nors po operacijos gyvenimo kokybė pagerėja ir fiziniai negalavimai sumažėja, išlieka nepakankamas fizinis ištvermingumas, kuriam įtakos turi denervuoto širdies transplantato chronotropinis nepakankamumas, sutrikęs skeleto raumenų metabolizmas ir imuninė supresija. Fizinio krūvio toleravimą apriboja ir molekuliniai pokyčiai donoro širdyje [sąlygoti smegenų mirties], skirtumas tarp donoro širdies dydžio ir recipiento kūno masės, hipertenzija ir miokardo išemija (dėl transplantato kraujagyslių pokyčių) [2]. Po transplantacijos reikia koreguoti arterinę hipertenziją, kūno svorį, dislipidemiją, sumažėjusį audinių jautrumą insulinui ir skatinti pacientus metodiškai mankštintis. Reabilitacijos centre dirbantys gydytojai ir slaugytojos pacientų mokykloje kasdien moko juos suprasti ir vertinti savo būklę, saugotis komplikacijų, tinkamai maitintis, treniruotis, optimistiškai žvelgti į ateitį. Po ŠT praėjus 4 savaitėms, nesant komplikacijų, pacientai atvyksta į reabilitacijos centrą. Kardiologinės reabilitacijos ir gydymo kurso trukmė – individuali [vidutiniškai mėnuo]. Jei grįžus į namus per dvi savaites recipiento būklė pablogėja, jis gali grįžti ir pratęsti reabilitaciją.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2014 Nr. 4