Beveik kiekvieno mūsų šalies gyventojo namų vaistinėlėje rastume vaistų, gerinančių virškinimą, tačiau retas kuris jų žino, kaip veikia vaistai „nuo pilvo“ ir kuo jie skiriasi vienas nuo kito. Skiriamasis šių preparatų požymis – jų sudėtyje esantys gyvulinės ar augalinės kilmės fermentai, padedantys skaidyti baltymus, riebalus ir angliavandenius, kai yra santykinis ar absoliutus kasos funkcijos nepakankamumas.
Nors pažvelgus į šių preparatų sudėtį, atrodytų, kad ji lyg ir panaši, visdėlto racionaliau skirti gyvulinės kilmės fermentų preparatus (pankreatiną), kurie atitinka žmogaus virškinamojo trakto fiziologiją. Tuo tarpu augalinės kilmės fermentų maisto papildų vartojimas diskutuotinas. Taip pat reikėtų aptarti ir fermentų preparatų dozių klausimą. Dažnai esant funkciniams virškinamojo trakto negalavimas griebiamasi didelių fermentų dozių – tai gali būti pavojinga.
Nuo kiaulės kasos ekstrakto iki šiuolaikinių pankreatino preparatų
Kaip susidoroti su nemaloniais sutrikusio virškinimo simptomais – pilvo pūtimu, skausmu pykinimu, – žmonės mokėjo daug seniau, nei buvo suprasta, kaip veikia virškinamasis traktas. Antai senovės egiptiečiai valgė žalią mėsą, gerdavo drignių antpilą, graikai gydėsi dieta ir masažu, o romėnai persivalgę tiesiog priverstinai išsivemdavo. Moksliškai į šią problemą 1659 metais pažvelgė vokiečių gydytojas, fiziologas, anatomas ir chemikas Franciskas Silvijus. Jis įrodė, kad kasa į dvylikapirštę žarną išskiria sultis ir padarė prielaidą, kad šios sultys dalyvauja virškinime. Po dviejų šimtų metų prancūzų fiziologas Klodas Bernaras atrado būdą, kaip iš kasos išgauti sultis, ir jas pavadino pankreatinu (lot. kasa – pancreas). Tirdamas pankreatino savybes, Bernaras nustatė, kad jis skaido angliavandenius, baltymus ir riebalus. Be to, paaiškėjo, kad baltymai ir angliavandeniai gali būti skaidomi virškinimo trakte ir be pankreatino, o riebalams skaidyti pankreatinas būtinas. 1861 m. rusų mokslininkas Aleksandras Danilevskis įrodė, kad pankreatinas – įvairių fermentų mišinys, kurių kiekvienas atskirai skaido angliavandenius, baltymus ir riebalus. Pirmieji pankreatino preparatai buvo gaminami iš jaučio ar kiaulės kasos: jų ekstraktu buvo girdomi pacientai. Istorijoje įamžintas ir pirmojo eksperimentatoriaus Žozefo Aleksandro Fleso, kuris nevirškinimą gydė veršiukų kasos ekstraktu, vardas. Pramoniniu būdu pagaminti virškinimą gerinantys preparatai rinkoje pasirodė 1897 metais ir buvo tiekiami miltelių (be to, labai karčių!) pavidalo, kurie buvo gaminami sutrynus ir susmulkinus džiovintą kiaulių ar karvių kasą. Bet, kaip visada, pirmasis blynas buvo prisvilęs, nes paaiškėjo, kad net ir vartojant tokius miltelius šaukštais jie buvo neveiksmingi. Pasirodo, kad keliaudami skrandžiu virškinimo fermentai prarasdavo savo aktyvumą, nes natūraliai kasos fermentai veikia dvylikapirštėje žarnoje, šarminėje terpėje, o rūgšti skrandžio aplinka fermentus ardo.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2014 Nr. 3