Gyd. rez. Akvilė Grikštienė
LSMU MA Gastroenterologijos klinika
Eozinofilinis ezofagitas (EoE) – lėtinė imuninės kilmės stemplės liga, pasireiškianti būdingais klinikiniais simptomais ir histologiškai nustatomu stemplės gleivinės uždegimu vyraujant eozinofilams. Anksčiau buvo laikoma, kad stemplės gleivinėje rasti eozinofilai yra gastroezofaginio refliukso požymis. Tačiau paaiškėjo, kad stemplė, kurios gleivinėje įprastomis sąlygomis eozinofilų nėra, – imunologiškai aktyvus organas, kuris, veikiamas įvairių dirgiklių, sukelia eozinofilų gamybą.
Epidemiologija
Pirmieji EoE atvejai buvo aprašyti 1960 metų pabaigoje. EoE, kaip atskiras nozologinis vienetas, aprašytas apie 1990 m. EoE atvejų nustatyta keliose šalyse Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Europoje, Azijoje ir Australijoje, tačiau nėra jokių duomenų apie jo paplitimą Afrikoje.
JAV atliktų tyrimų duomenimis, EoE dažniau pasireiškia vyrams (75 proc. atvejų) nei moterims. Dažniausiai EoE nustatomas 36–42 metų asmenims. Vaikų grupėje liga taip pat dažniau pasireiškia berniukams. Pastaruoju metu šios ligos atvejų daugėja. Manoma, kad tai lemia pagerėjusi diagnostika arba astmos, alergenų paplitimas.
Etiopatogenezė ir klinika
Eozinofilinio ezofagito patogenezė nėra iki galo aiški, tačiau susijusi su aplinkos bei maisto alergenais ir genetiniais veiksniais. Šiose reakcijose dalyvauja T ląstelinis imunitetas, kurį lemia Th2 ląstelės (T pagalbininkės). Alerginė reakcija sukelia eozinofilų infiltraciją į stemplę. Eozinofilai pritraukia citokinus IL-3, IL-5, IL-15, fibroblastus stimuliuojantį faktorių, išskiria baltymus, kurie sukelia uždegimą. Genetinę predispoziciją lemiantis genas – chromosomos 5q22.
Klinikiniai simptomai priklauso nuo amžiaus. Suaugusiesiems ir paaugliams vyrauja disfagija bei maisto strigimas, jaunesniems vaikams – pilvo skausmas, valgymo sutrikimai.
Pagrindiniai suaugusiųjų simptomai:
- Disfagija;
- Maisto strigimas;
- Krūtinės skausmas, dažniausiai vidurinėje dalyje, nepraeinantis nuo antacidinių preparatų;
- GERL simptomai/rėmuo;
- Viršutinės pilvo dalies skausmas.
Labiausiai paplitęs simptomas – disfagija. Apie 15 proc. pacientų, kuriems yra disfagija, atlikus endoskopinį tyrimą, diagnozuojamas EoE. Anamnezėje iki 54 proc. pacientų būna maisto strigimas, apie 31 proc. – stemplės striktūra. Retais atvejais pasitaiko stemplės perforacija po endoskopinio tyrimo.
Dažniausi vaikams pasireiškiantys simptomai:
- Valgymo sutrikimai (vidutinis amžius – 2,0 m.);
- Vėmimas (vidutinis amžius – 8,1 m.);
- Pilvo skausmas (vidutinis amžius – 12 m.);
- Disfagija (vidutinis amžius – 13,4 m.);
- Maisto strigimas (vidutinis amžius – 16,8 m.).
Valgymo sutrikimas – negebėjimas formuoti normalių mitybos įpročių, atsisakymas valgyti kietą maistą, kai anksčiau valgydavo gerai.
Eozinofilinis ezofagitas siejamas su kitomis alerginėmis būklėmis: maisto alergija, astma, atopiniu dermatitu, alergija aplinkos alergenams. Apskaičiuota, kad 28–86 proc. suaugusiųjų ir 42–93 proc. vaikų, sergančių EoE, turi kitą alerginę ligą. 10–50 proc. suaugusiųjų nustatoma periferinė eozinofilija. Daugelyje kilinikinių studijų pastebėtas ryšys tarp EoE ir celiakijos bei teigiamas atsakas į begliuteinę dietą.
Diagnostika
EoE diagnostika remiasi klinikiniais simptomais, endoskopiniu vaizdu bei histologinio tyrimo rezultatais.
Diagnostikos kriterijai:
- Simptomai susiję su stemplės disfunkcija.
- Histologiškai – stemplės gleivinės eozinofilinis uždegimas; eozinofilų randama ≥ 15 regėjimo lauke.
- Gleivinės eozinofilija yra tik stemplėje ir išlieka po dviejų mėnesių gydymo protonų siurblio inhibitoriais (PSI).
- Atmestos antrinės priežastys, galinčios sukelti stemplės eozinofiliją.
- Teigiamas atsakas į gydymą (dieta, gliukokortikoidais) padeda nustatyti diagnozę, bet nėra būtinas kriterijus.
Endoskopinis EoE vaizdas turi keletą būdingų bruožų, tačiau patonominių požymių nėra. Vienoje 2012 m. metaanalizėje palygintas 4 678 pacientų, sergančių EoE, ir 2 742 kontrolinės grupės pacientų endoskopinių požymių dažnumas:
-
Stemplės žiedai – 44 proc. (1 pav.);
-
Striktūra (ypač proksimalinė striktūra) – 21 proc. (2 pav.);
-
Silpnas subepitelinių kraujagyslių tinklas – 41 proc.;
-
Linijinės raukšlės, grioveliai – 48 proc. (3 pav.);
-
Balkšvos papulės (eozinofilų mikroabscesai) – 27 proc. (4 pav.);
-
Mažas stemplės spindis – 9 proc.
Nustatoma ir opėjimas, eksudacija, striktūros bet kurioje stemplės dalyje. Didelė perforacijos rizika crepe paper mucosa.
Endoskopijos metu biopsija turėtų būti imama iš proksimalinės, vidurinės ir distalinės stemplės dalies. Jos jautrumas priklauso nuo biopsijų skaičiaus. Eozinofilai išsidėstę nevienodai, todėl reikia daugiau biopsijų ir iš apatinės, ir iš viršutinės stemplės dalies. Būdinga normali skrandžio ir dvylikapirštės žarnos histologija. Endoskopinį tyrimą ir biopsiją tikslinga atlikti po 6–8 savaičių gydymo protonų siurblio inhibitoriais.
Plačiau skaitykite „Gastroenterologija ir hepatologija“ 2014, Nr. 1