Gyd. E. Tamulevičiūtė-Prascienė
Magnis – tai cheminis elementas, žemės š̌arminis metalas, kurio junginių randama įvairių mineralų sudė̇tyje. Ž̌mogus magnio gauna su maistu. Nustatyta, kad dauguma Europos šalių gyventojų suvartoja mažesnį magnio kiekį nei rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija (PSO).
Magnio pusiausvyra organizme ir hipomagnezemijos pavojai
Magnis yra būtinas elementas gerai žmogaus sveikatai palaikyti. Magnio stoka (hipomagnezemija) organizme dažniau nei magnio perteklius sukelia sveikatos sutrikimus. Magnio stoka organizme didina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, gali sukelti širdies ritmo ir kraujospūdžio sutrikimus, raumenų spazmus, didinti onkologinių ligų riziką. Magnio pusiausvyros sutrikimas gali paskatinti širdies ritmo sutrikimus ir visai sveikiems žmonėms. Trūkstant organizme magnio, gali pasireikšti lėtinis nuovargis, mieguistumas, įvairūs emociniai sutrikimai. Hipomagnezemija atsiranda dėl fizinio pervargimo, streso, piktnaudžiavimo alkoholiu ir netinkamos mitybos. Kita dažna magnio trūkumo priežastis yra dėl įvairių priežasčių pasireiškęs vėmimas, viduriavimas, malabsorbcijos sindromas. Magnio kiekį organizme mažina gausus diuretikų, širdį veikiančių glikozidų vartojimas.
Magnio eros pradžią žymi 1912–1915 m. mokslininkams prancūzui V. Grignard ir vokiečiui R. Willstatteriui įteiktos Nobelio premijos už magnio tyrinėjimus augaluose. XX a. viduryje didelių epidemiologinių tyrimų dėka nustatyta, kad magnis yra būtinas elementas kasdieniame žmogaus maisto racione. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO, World Health Organization – WHO) mitybos normas, per parą su maistu rekomenduojama gauti: kūdikiams – 40–60 mg, vaikams iki 15 metų – 80–310 mg, jaunuoliai ir vyrai per parą turi suvartoti 350–400 mg, o merginos ir moterys – 300–350 mg magnio. Nėščios ir maitinančios krūtimi moterys papildomai turėtų suvartoti apie 100 mg magnio.
Sveiko žmogaus kraujotakos sistemoje magnio koncentracija apytikriai siekia 0,7–1,1 mmol/l. Dabar lėtinei hipomagnezemijai įvertinti nėra tinkamų laboratorinių metodų, todėl manoma, kad apie magnio trūkumą galima spręsti iš hipomagnezemijai būdingų simptomų [4]. Dažniausias magnio kiekis organizme yra nustatomas tiriant kraujo serumą, tačiau tik 0,3–1 proc. viso organizme esančio magnio yra kraujo serume. Daugiausia jo randama: kauluose – 53 proc., 27 proc. raumenyse, 19 proc. minkštuosiuose audiniuose, 0,5 proc. – eritrocituose. Tad net kraujo serume esant normaliai magnio koncentracijai, kai kuriose organizmo ląstelėse jo gali būti nepakankamai. Kadangi vienas magnio pasišalinimo iš organizmo kelių yra šlapimo išskyrimo sistema, tikslinga tirti magnio kiekį paros šlapime. Matematiniais metodais įvertinus magnį serume ir šlapime, apskaičiuojama magnio eskrecija. Organizme trūkstant magnio jo koncentracija atkuriama koreguojant paciento mitybą – rekomenduojama valgyti daug magnio turinčių maisto produktų arba vartoti magnio papildų. Apžvalginiai epidemiologiniai tyrimai nurodė, kad valgant gausiai magnio turinčio maisto ir geriant tokį vandenį sergamumas ir mirštamumas nuo širdies ligų ir insulto reikšmingai sumažėjo. Tai daro prielaidą apie magnio svarbą širdies ir kraujagyslių ligų patogenezėje.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2014 Nr. 5