Temporomandibuliniai sutrikimai (TMS) apima skeleto-raumenų ir nervų-raumenų patologinių būklių, pažeidžiančių temporomandibulinį (smilkininį apatinio žandikaulio) sąnarį, kramtomuosius raumenis bei visus susijusius audinius, grupę. Su TMS susijęs skausmas kliniškai gali pasireikšti kaip kramtomųjų raumenų skausmas (KRS) ar temporomandibulinio sąnario skausmas (sinovitas, kapsulitas, osteoartritas).
Kramtymas ar kitas apatinio žandikaulio aktyvumas paprastai paryškina griaučių-raumenų skausmą. Su TMS susijęs skausmas gali būti (tačiau nebūtinai) susijęs su kramtymo sistemos disfunkcija (temporomandibulinio sąnario traškėjimu ar strigimu bei apatinio žandikaulio judesių ribotumu).
Epidemiologija ir ekonomika
Su TMS susijęs veido skausmas pasitaiko 9–13 proc. bendrosios populiacijos atstovų (moterims 2 kartus dažniau nei vyrams), tačiau tik 4–7 proc. kreipiasi į gydytojus (4 kartus dažniau moterys). TMS požymiai ir simptomai ryškiausi tarp 20–40 metų amžiaus pacientų. Ligos progresavimas iki sunkaus ir/ar lėtinio skausmo siejamas su didesniu psichologiniu distresu, miego sutrikimais ir gretutinėmis ligomis. Su TMS susijęs skausmas gali daryti neigiamą įtaką kasdienėms veikloms, fizinei ir psichologinei funkcijai bei gyvenimo kokybei.
Invalidizuojantis TMS skausmas sukelia reikšmingus su praleistomis darbo dienomis susijusius nuostolius ir lemia daug kitų išlaidų sveikatos priežiūros sistemoje.
Patofiziologija
Daugelis TMS etiologijos aspektų išlieka neaiškūs. Kitaip nei odontologinės/sąkandžio priežastys, kurias pagrindžiančių mokslinių įrodymų nepakanka, yra neabejotinų biopsichologinę ir daugiaveiksnę etiologiją pagrindžiančių duomenų, kurie atspindi kompleksinį ryšį tarp biologinių (pvz., hormoninių) mechanizmų, psichologinių būklių ir savybių, aplinkos sąlygų ir makro- bei mikrotraumų.
Aiškindami KRS etiologiją, ekspertai nurodo kompleksinį ryšį tarp aplinkos, emocinių, elgesio, fizinių veiksnių, įskaitant perkrovą (parafunkcijos, tokios kaip stiprus dantų sukandimas dieną ir griežimas dantimis miegant), (mikro-) traumas bei uždegimo mediatorių ir neuropeptidų, kurie gali įjautrinti periferinę ir centrinę nervų sistemas, išskyrimą į raumenis. Kartu su pakitusiais skausmą reguliuojančiais mechanizmais (kuriems įtakos turi ir moteriški hormonai) minėtieji veiksniai gali nulemti lokalizuoto ar labiau generalizuoto raumenų skausmo, kuris dažnai siejamas su gretutinėmis ligomis, atsiradimą. Neseniai publikuotuose straipsniuose akcentuota kultūrinių ypatybių įtaka pacientų elgesiui, esant su TMS susijusiam skausmui, bei genetiniai veiksniai (COMT geno halotipai).
Temporomandibulinio sąnario artralgija gali atsirasti dėl vidinės ir išorinės perkrovos (ypač dėl stipraus dantų sukandimo), kuri viršija adaptacines sąnario audinių galimybes. Kita vertus, adaptacinis temporomandibulinio sąnario pajėgumas gali sumažėti dėl vidinių veiksnių, tokių kaip nepakankama kraujotaka ar neadekvati mityba. Genetiniai veiksniai ir lytis taip pat gali turėti reikšmės osteoartrito patofiziologijai. Laisvųjų radikalų, prouždegimo ir nocicepcinių neuropeptidų, fermentų, kaulų morfogenetinių baltymų ir augimo faktorių gamyba skatina uždegimo, skausmo atsiradimą ir audinių pokyčių progresavimą.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2014 Nr. 4