Šaknys…
Man pasisekė gimti šeimoje, kurioje buvo vertinamas darbas, žodis, pasiaukojimas… Mūsų šeima labai tvirta, tarpusavio ryšiai – labai stiprūs. Senelių jau nebeturiu, bet jų įtaką jaučiu iki šiol. Senelis iš tėčio pusės – Pranciškus Vainoras buvo siuvėjas, arba, kaip dabar būtų galima pasakyti, – dizaineris. Iš jo paveldėjau pagarbą žmogaus išvaizdai, supratimą, kaip reikia atrodyti ir save pateikti.
Močiutė užsiėmė prekyba, labai mėgo draugijas. Jų namai Palangoje, šalia jūros, apjuosti pušynų, visada buvo pilni svečių – medikų, rašytojų… Beje, vaikiškų knygelių autorė – rašytoja Aldona Liobytė mano ir sesers vaikiškus pokštus sudėjo į savo knygas. Vėliau buvo įdomu ir linksma skaityti gerai pažįstamas istorijas…
Senelių iš mamos pusės (…) likimas gerokai liūdnesnis – jų šeimą ištrėmė į Sibirą. Ten atsidūrė ir mano mama – Gražina Marija Vainorienė. Tremtis gerokai užgrūdino jos charakterį. Sibire baigusi rusišką mokyklą, būdama 16 metų grįžo į Lietuvą. Nepaisant visų nepalankių aplinkybių, mama sugebėjo įstoti į ir sėkmingai baigti medicinos studijas. Ji tapo akušere-ginekologe.
Tėvelis Zenonas Vainoras – inžinierius kelininkas, visą gyvenime dirbo atsakingą darbą, ėjo aukštas pareigas. Mano šeimoje visi ėjo kokias nors pareigas. Ir tai natūralu, nes jie viską pasiekdavo darbu. Jei dirbi, savaime suprantama, kuo nors tampi… Mano tėtis – labai pedantiškas, kruopštus, visas jo gyvenimas – tarsi tvarkingai sudėliotas lentynėlėse, stalčiukuose. Iš jo paveldėjau šį bruožą – sisteminti, sudėlioti daiktus, knygas, kurių turėjome labai daug ir tais laikais labai jas gerbėme – nemėtėme, neplėšėme. Aš tapau gydytoja, o mano sesuo – inžiniere. Tėvai leido mums pačioms laisvai rinktis savo gyvenimo kelią – nei skatino, nei vertė būti tuo, kuo dabar esame.
Pasirinkimas
Jau nuo vaikystės žinojau, kad būsiu gydytoja. Niekad negalvojau, kas būtų, jeigu man nepasisektų. Kauno J. Jablonskio vidurinę mokyklą baigiau aukso medaliu. Bet mokiausi ne dėl to, kad gaučiau gerus pažymius – tiesiog stengiausi viską padaryti laiku ir vietoje. Mano laikas visada buvo suskaičiuotas. Man labai patiko mokytis sustiprintos anglų kalbos. Turbūt visi, kurie baigė J. Jablonskio mokyklą, didžiuojasi, kad gali Hamleto monologą pasakyti senąja anglų kalba. Tai buvo toks azartas, kaip sudėlioti Rubiko kubą… Vėliau šios kalbos žinios man labai pravertė. Juk tarptautiniai renginiai tiek užsienyje, tiek Lietuvoje vyksta anglų kalba. Ja galima bendrauti, rašyti straipsnius, skaityti pranešimus. Man net nereikia kalbos redaktoriaus pagalbos. Manau, jog šios žinios – mano turtas, kurį pati susikaupiau, jis neatsirado per dieną, ar per mėnesį.
Įstojau į Kauno medicinos akademiją 1985 metais, o 1991 m. baigiau jau universitetą. Man studijos labai patiko, nors, prisipažinsiu, – buvo sunku… Ypač – trečiame kurse. Pirmuosius trejus metus buvo daug teorijos, ir kuo toliau –tuo ji gilesnė, sudėtingesnė, tačiau visi puikiai žinojome, jog „atlaikius“ sunkią teorijos naštą, praktika bus lengvesnė ir įdomesnė. Ir iš tiesų, pradėjus teoriją derinti su praktika, tapo daug lengviau.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2014 Nr. 7