Kvėpavimo takų infekcijos (KTI) – opi problema ir vaikams, ir suaugusiesiems. Kvėpavimo, arba kitaip viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų, infekcijas gali sukelti įvairūs mikroorganizmai. Kvėpavimo infekcijos, ypač atvėsus orams, sukelia prastą savijautą ir lėtinių ligų paūmėjimą, ekonomikos nuostolių dėl praleistų darbo dienų, o kartais yra viena mirtingumo priežasčių. Antibiotikai yra pagrindiniai iki šiol vartojami vaistai bakterinės kilmės KTI gydyti, tačiau toli gražu ne visada efektyvūs.
Papildomai būtina vartoti mukoliziniu, sekretoliziniu ir sekretomotoriniu poveikiu pasižyminčių vaistinių preparatų, kurie skystina tirštą bronchų, sinusų ir nosiaryklės sekretą, mažina gleivinės paburkimą ir taip lengvina gleivių šalinimą iš kvėpavimo takų bei KTI simptomus. Vienos sunkiausių infekcijų – ūminis ir lėtinis bronchitas.
Ūminis bronchitas
Ūminis bronchitas yra įvairios kilmės apatinių kvėpavimo takų (bronchų) gleivinės ribotas uždegimas, pasireiškiantis sausu kosuliu ir skreplių sekrecija, kartais lydimas viršutinių kvėpavimo takų infekcijos ir trunkantis mažiau nei 6 savaites. Tai viena dažniausių pirminėje sveikatos priežiūros grandyje diagnozuojamų ligų. Ja kasmet suserga apie 5 proc. suaugusiųjų, dažniau rudenį ir žiemą. Beveik visada ūminis bronchitas prasideda kaip viršutinių kvėpavimų takų infekcija, kuri vėliau, jei tinkamai negydoma, komplikuojasi apatinių kvėpavimo takų uždegimu. 80 proc. atvejų ūminį bronchitą sukelia virusai, 20 proc. – bakterinė superinfekcija, taigi antibiotikai neturėtų būti pasirinktiniai vaistai diagnozuotam ūminiam bronchitui gydyti.
Pirmomis ligos dienomis juntami ne itin ryškūs viršutinių kvėpavimo takų peršalimo simptomai, jie panašūs tiek sergant ūminiu bronchitu, tiek kitomis peršalimo ligomis. Sergantis ūminiu bronchitu pacientas kosti ilgiau kaip 5 dienas, ir šiuo laikotarpiu atlikti kvėpavimo mėginiai gali jau būti patologiški. 40 proc. pacientų smarkiai sumažėja FEV1 (mažesnis nei 80 proc. normalaus).
Persirgus ūminiu bronchitu, dažnai kosulys išlieka dar 10–20 dienų, kartais gali tęstis 4 ar daugiau savaičių. Be to, apie 50 proc. pacientų, sirgusių ūminiu bronchitu, atkosėja ir pūlingų skreplių.
Lėtinis bronchitas
Lėtinę gleivių hipersekreciją lemia struktūriniai pokyčiai pagrindiniuose kvėpavimo takuose: trachėjoje, bronchuose ir bronchiolėse, kurių vidinis spindžių skersmuo yra daugiau nei 2‒4 nm. Gleives gamina gleivinės liaukos, kurių daugiausia randama stambesniuose kvėpavimo takuose, ir kvėpavimo takų epitelio taurinės ląstelės.
Sergant lėtiniu bronchitu, stambiuosiuose bronchuose dėl uždegimo ląstelių infiltracijos hipertrofuoja gleives išskiriančios liaukos.
Lėtiniam bronchitui būdingas beveik nuolatinis kosulys ir skrepliavimas. Dažnai pacientai šių nusiskundimų nepasako, nes prie šių simptomų pripranta, o kai kuriems ligoniams sumažėja kosulio refleksas. Gydytojas apie juos visada turėtų paklausti. Esant ligos remisijai, skreplių būna vidutiniškai 5‒40 ml/p, auskultuojant plaučius paprastai karkalų negirdėti.
Lėtinis bronchitas dažniausiai paūmėja susirgus virusine respiracine infekcija ar peršalus. Paūmėjus bakterinei infekcijai (apie 30 proc. ligonių, sergančių lėtiniu bronchitu, apatiniuose kvėpavimo takuose yra patogeninių mikroorganizmų), gali prasidėti karščiavimas. Kai kuriems ligoniams, paūmėjus lėtiniam bronchitui, atsiranda laikina bronchų obstrukcija, prasideda dusulys. Auskultuojant plaučius, ligai paūmėjus, gali būti girdima sausų įvairaus tembro karkalų. Kitų objektyvių lėtinio bronchito požymių dažniausiai nebūna.
Ligoniui, sergančiam lėtiniu bronchitu, rekomenduojama ne rečiau kaip kartą per metus atlikti spirometriją ir krūtinės ląstos radiologinį tyrimą. Kiti tyrimai (kraujo, skreplių citologinis, kt.) priklauso nuo profilaktinio patikrinimo apimties ar tam tikros ligos ankstyvosios diagnostikos programos. Ligai paūmėjus, rekomenduojama atlikti kraujo, skreplių ir krūtinės ląstos radiologinį tyrimą. Jei ligonis atkosti kraujo, reikia atlikti fibrobronchoskopiją, kai įtariamos bronchektazės – plaučių kompiuterinę tomografiją.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2014 Nr. 7–8