Valdas Banys
VUL SK Laboratorinės medicinos centras
Laboratorinis trombofilijos vertinimas yra labai sudėtingas ir nuolat keičiasi. Esminės problemos, su kuriomis susiduriama yra šios: tinkamų laboratorinių tyrimų pasirinkimas, tinkamas tyrimų atlikimo laikas ir asmenų, kuriems bus atliekami trombofilijos tyrimai, pasirinkimas. Nėra visuotinio vieno laboratorinio tyrimo, leidžiančio patikimai klasifikuoti asmenis pagal trombozės rizikos laipsnį. Todėl, norint tinkamai įvertinti galimą trombozės riziką, reikia atlikti grupę individualių laboratorinių tyrimų.
Bendrieji laboratorinio trombozių rizikos vertinimo aspektai
Daug fiziologinių, patologinių ir farmakologinių veiksnių, pavyzdžiui, nėštumas, varfarino vartojimas, diseminuotos intravazalinės koaguliacijos (DIK) sindromas, kepenų ligos ar amžius, gali lemti kelių ar net visų trombofilijos laboratorinių tyrimų, paremtų koaguliometriniais metodais, rezultatų nukrypimus. Kita vertus, molekulinių diagnostinių tyrimų panaudojimas leidžia išvengti neigiamų minėtų veiksnių pasekmių. Laboratorijos specialistų požiūriu, svarbus aspektas yra tinkamų laboratorinių metodų pasirinkimas. Jei įmanoma, rekomenduojama pasirinkti aktyvumą nustatančius metodus, kuriais įvertinamas molekulių/baltymų funkcionalumas. Tiriant vien tik molekulės/baltymo antigeną, dalis atvejų gali būti neaptikta ir pacientai palaikyti sveikais.
Trombofilijos laboratorinius tyrimus idealu atlikti besimptomiams ir antikoaguliantų nevartojantiems asmenims. Deja, įvykus trombozei dar iki gydymo antikoaguliantais, kraujo krešėjimo faktoriai yra sunaudojami, todėl diagnozuojant galima suklysti. Heparinas reikšmingai sumažina antitrombino aktyvumą, padidina baltymo S aktyvumą bei gali užmaskuoti lupus antikoagulianto (LA) buvimą (nebent LA reagentų sudėtyje yra hepariną neutralizuojančių medžiagų, kaip antai protamino ar polibreno). Varfarinas mažina baltymų C ir S aktyvumą. Dėl krešėjimo faktorių kiekio ar aktyvumo pakitimų klaidingą diagnozę lengva užrašyti asmenims po chirurginių procedūrų ar nėščiosioms. Vieninteliai rizikai vertinti skirti žymenys, kurie gali būti atliekami bet kokiomis sąlygomis, yra genetiniai žymenys, tiriami molekuliniais diagnostiniais metodais.
Įvairūs krešėjimo reguliaciniai mechanizmai apriboja krešulio formavimosi apimtis, lokalizaciją ir trukmę. Pagrindinių reguliacinių sistemų sutrikimai gali lemti patologinę būklę, kuri pasireškia nekontroliuojamu krešulių formavimusi (tromboze). Dėl paveldėtos ar įgytos reguliacinių faktorių stokos arba anomalijų didėja tromboembolijos rizika.
Fiziologiniai antikoaguliaciniai mechanizmai
Antitrombinas (dar vadinamas antitrombinu III) yra plazmoje cirkuliuojantis serino proteazių inhibitorius, veikiantis trombiną ir Xa faktorių, kiek silpniau – IXa, XIa, XIIa ir VIIa faktorius. Antitrombino funkcijas smarkiai aktyvina ant endotelio paviršiaus esantys glikozaminoglikanai (heparansulfatas, dermatansulfatas, mažas kiekis heparino) ir gydymo tikslais vartojamas heparinas.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 10, 2014