Sausų akių sindromas (SAS) – tai daugiaveiksnė ašarų plėvelės ir akies paviršiaus liga, kuri smarkiai pablogina paciento gyvenimo kokybę. Sumažėjęs ašarų kiekis ar greitesnis jų išgaravimas didina ašarų plėvelės osmosinį slėgį. Tai – viena pagrindinių ydingo SAS patogenezės rato grandžių, nes sukelia ragenos ir junginės ląstelių apoptozę ir žūtį bei sužadina uždegimo kaskadą. Žuvus junginės taurinėms muciną gaminančioms ląstelėms, mažėja ašarų plėvelės stabilumas, įsisuka ydingas SAS patologinių pokyčių ratas, o akies būklė neišvengiamai blogėja.
Osmosiniam slėgiui koreguoti tradiciškai buvo skiriami hipotoniniai tirpalai, tačiau jie trumpai išsilaikydavo ant akies paviršiaus. Vėliau osmosiniam slėgiui mažinti akių lašuose buvo pradėti naudoti osmoprotektoriai – mažos organinės molekulės, kurios padeda atkurti ląstelių tūrį, stabilizuoja baltymus ir taip padeda akiai prisitaikyti prie padidėjusio ašarų plėvelės osmosinio slėgio. Tokie natūralūs osmoprotektoriai, kaip eritritolis, taurinas, trehalozė ir L karnitinas, tiesiogiai padeda apsaugoti ląsteles nuo hiperosmosiškumo ir sudaro galimybę ištrūkti iš ydingo patogenezinio SAS rato.
Šiai ligai būdingi akių sudirginimo simptomai, pablogėjęs ir neryškus matymas, ašarų plėvelės nestabilumas ir padidėjęs osmosinis slėgis, akies paviršiaus epitelio pažeidimas. SAS paplitimas, įvairių epidemiologinių tyrimų duomenimis, svyruoja nuo 5 iki 34 proc. Šis negalavimas smarkiai blogina gyvenimo kokybę, nes nuolat jaučiamas akių sudirginimas ir skausmas trukdo atlikti įprastas kasdienes užduotis (pvz., vairuoti, skaityti ir kt.).
Padidėjęs ašarų plėvelės osmosinis slėgis ir akies paviršiaus uždegimas laikomi dviem pagrindiniais SAS patofiziologiniais mechanizmais. Osmosinis slėgis didėja lėtėjant ašarų tėkmei (ašarų nepakankamumo sukelta SAS) ar/ir labiau ašaroms garuojant nuo atviro akies paviršiaus (padidėjusio išgaravimo SAS). Homeostazės sąlygomis ašarų plėvelės osmosinis slėgis būna 296–302 mOsm/l. SAS sergantiems pacientams jis gali padidėti iki 316–360 mOsm/l. Padidėjęs ašarų plėvelės osmosinis slėgis skatina uždegimo citokinų ir chemokinų, tokių kaip matricos metaloproteinazių (MMPS), interleukino (IL-1, IL-8) ir tumoro nekrozės faktoriaus (TNF-α) išsiskyrimą bei uždegimo reiškinių kaskadą. Epitelio pažeidimą sąlygoja junginės ir ragenos ląstelių apoptozė, ženkliai sumažėjęs taurinių ląstelių skaičius, mucino trūkumas ir padidėjęs ašarų plėvelės nestabilumas. Esant nestabiliai ašarų plėvelei, ašarų plėvelės osmosinis slėgis didėja, ir toliau sukasi ydingas SAS ratas.
Padidėjusio slėgio (hipertoninė) ašarų terpė sukelia oksidacinį stresą, nes tirpalo molekulių koncentracija ląstelės išorėje skiriasi nuo koncentracijos jos viduje. Veikiant osmosiniam gradientui, vandens molekulės keliauja į ląstelę ar iš jos. Esant osmosiniam stresui ir hipertoninei ašarų terpei, ragenos ląstelės netenka vandens ir pradeda iš aplinkos absorbuoti neorganinius tirpinius (pvz., kalį, natrį, chlorą), dėl to akies paviršiaus pažeidimas tik gilėja.
Kai kuriuos žmogaus organus ir audinius (pvz., inkstus, širdį, smegenis, akis) nuolat veikia hipertoninė aplinka. Šių organų ląstelės pačios saugosi nuo osmosinio streso, sintetindamos organinius tirpinius arba juos gaudamos iš aplinkos. Organiniai tirpiniai – tai mažos nejoninės organinės dalelės, atsakingos už osmosinio slėgio kontrolę ląstelės viduje, ląstelių tūrio atsikūrimą ir baltymų funkcijos palaikymą. Natūraliose žmogaus ašarose organiniai tirpikliai yra eritritolis, taurinas ir L karnitinas.
Osmoprotekcija – tai naujas požiūris gydant SAS. Padidėjusį ašarų plėvelės osmosinį slėgį galima sumažinti vartojant akių lašus su osmoprotektoriais – organiniais tirpiniais, kurie padeda ląstelėms geriau adaptuotis hipertoninėje ašarų terpėje, o epiteliui – regeneruoti po osmosinio streso sukeltos apoptozės ir uždegimo. Osmoprotekcinis efektas priklauso nuo ląstelės absorbuoto organinio tirpiklio kiekio ir jo išbuvimo ląstelėje trukmės. Smulkūs polioliai – glicerolis ir eritritolis į ląstelę vandens kanalais gali patekti labai greitai. Glicerolis, kitaip nei eritritolis, pasišalina iš ląstelės taip pat labai sparčiai. Atvirkščiai, L karnitiną į ląstelę atneša aminorūgščių nešikliai, kurie joje išlieka ilgesnį laiką, todėl geresnių gydymo rezultatų pasiekiama derinant trumpai veikiantį osmoprotektorių glicerolį su ilgesnio poveikio osmoprotektoriumi. Vadinasi, viename akių lašų tirpale derinant kelis skirtinga kinetika pasižyminčius osmoprotektorius, galima tikėtis didesnio apsauginio poveikio.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos oftalmologija“ 2014 Nr. 3