Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė neseniai patvirtino, kad jau parengtas jos vadovaujamos ministerijos reorganizacijos projektas: bus atleisti kai kurių ministerijos skyrių vadovai, patobulintos pareiginės instrukcijos, patikslintos darbuotojų veiklos funkcijos ir t. t. Ekonomistės doc. Aušros Maldeikienės klausiame, kiek naudos duoda (ir ar apskritai duoda) tokios reorganizacijos. O gal, kaip ministerijoje jau sklando kalbos, tai tik puiki proga į aukštus postus susodinti saviškius?
Istorijoje yra buvę visokių dalykų – viena reorganizacija buvo laikoma pavykusia, kita – ne. Nesu susipažinusi su Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizavimo projektu, nežinau, kokius asmenis ketinama pasirinkti, todėl sunku numatyti, ko iš tokios reorganizacijos visuomenei galima tikėtis. Atvirai sakant, ką daro dabartinė ministrė, man sunku suprasti.
Teigiama, jog svarbiausias reorganizacijos tikslas – pakeisti visuomenės nuomonę apie ministeriją ir joje dirbančius valdininkus. Bet tokie dalykai turbūt neįvyksta per mėnesį ar kelis…
Mano įsitikinimu, visuomenės nuomonė apie valdininkus ir ministeriją keistųsi, jei, pirma, žmonės suprastų, kam jiems valdininkų reikia; antra – suvoktų, ką tie valdininkai daro; trečia – valdininkus matytume ir jie mokėtų rišliai su žmonėmis kalbėti ir, ketvirta, kad jie aiškiai įvardytų, už ką mes, vartotojai, mokame ir ką už tai gauname. Tai keturi fundamentalūs dalykai. Aš, kaip vartotoja, turiu suprasti, ką valdininkai šneka. Gydytojai juos galbūt girdi vienaip, farmacininkai – kitaip, o mes, vartotojai, dar kitaip. Bet visi turime suprasti, ką jie kalba. O aš, deja, apie 90 proc. jų kalbų nesuprantu nei kaip vartotoja, nei kaip ekonomistė. Todėl pirmiausia jiems reikia išmokti kitaip komunikuoti su visuomene. Nes kol kas, kaip man atrodo, jie su visuomene komunikuoja tiek, kiek tai neišvengiama. Pavyzdžiui, prieš artėjančius rinkimus. O turėtų būti komunikuojama, ir suprantamai komunikuojama, nuolat.
Sveikatos apsaugos ministrė bendravimui su visuomene laiko, regis, tikrai negaili…
Pasakysiu savo nuomonę apie dabartinę ministrę – ji visuomenę apskritai niekina. Tą mes matome beveik kiekvieną dieną. Iš visų sveikatos apsaugos ministrų, mano įsitikinimu, mažiausiai visuomenę niekino ir stengėsi kiek galint daugiau su žmonėmis bendrauti buvęs sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis. Galėjome jam dėl vienų ar kitų priežasčių nepritarti, galėjome su juo nesutikti, juk kiekvienas turime skirtingas pažiūras, bet jis bent komunikavo ir aiškino, ką daro. Dabar komunikuojama labai mažai.
Kai kas tvirtina priešingai – kad V.P. Andriukaitis mokėjo tik gudriai save populiarinti, visuomenę patraukdavo savo pusėn populistinėmis kalbomis…
Pas mus kiekvienas, kuris kalba, kažkodėl dažniausiai būna apšaukiamas populistu. Politikas juk ir yra tas asmuo, kuris turi kalbėti. Politiko funkcija juk ir yra komunikuoti su visuomene, aiškinti jai, kas yra daroma. Yra pas mus gera vakarietiška tvarka, kai ministerijoms vadovauja ne specialistai, ne biurokratai, o politikai. Ministras yra politinė pareigybė bet kur pasaulyje – nuo Amerikos iki Vokietijos. Dabartinė sveikatos apsaugos ministrė formaliai yra politikė, tačiau iš tikrųjų, mano nuomone, – partijos valdžios pataikūnė. Nes ji save pateikia kaip partijos programos vykdytoją, atsiskaitančią ne visuomenei, o savo viršininkams. Kodėl taip sakau? Todėl, kad formaliai politikas komunikuoja su visuomene, o mūsų ministrei tokio komunikavimo labai trūksta.
Kaip numatyta Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizavimo projekte, dalis darbuotojų – jei nepasitrauks savo noru – iš pareigų turėtų būti atleisti. Kas, jūsų nuomone, turėtų prisiimti atsakomybę, jei atleistieji teismo keliu sugrįš į ankstesnes pareigas, už nedarbo laikotarpį prisiteis dideles kompensacijas?
Šiuo atžvilgiu yra tam tikrų niuansų. Mano nuomone, kai kurie dabar galiojantys įstatymai yra skubiai taisytini, keistini. Pavyzdžiui, laikantis įstatymo raidės į pareigas gali būti sugrąžintas žmogus, kuriam trūksta kompetencijos tas pareigas eiti. Antai prieš kurį laiką naujai paskirtas vienos ministerijos vadovas, pamatęs, kad ministerijos skyriuje, kuris ruošia įstatymus, reikalingus stojant į Europos Sąjungą, dirba anglų kalbos nemokančios darbuotojos, jas atleido, tačiau po dvejų bylinėjimosi metų jos teismo keliu į darbą buvo grąžintos, išmokant didžiules kompensacijas. Pasirodo, tų darbuotojų pareiginėse instrukcijose nebuvo parašyta, kad joms būtina mokėti anglų kalbą. Todėl darbuotojas atleidusiam ministrui suversti atsakomybę būtų visiškai neprotinga. Kaip bebūtų gaila, tas įstatymas galioja ir šiandien.
Įstatymus keisti – Seimo valioje!
Seimas to, deja, nė nesiruošia daryti. Kai toks pasiūlymas Seimo rūmus pasiekė, parlamentarai stojo piestu, esą tokiais įstatymo pakeitimais siekiama susidoroti su politiškai patyrusiais specialistais! O kad dėl to nukenčiame mes visi, kad tuštinama valstybės kišenė, niekam nerūpi…
Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė
Nuotraukoje – doc. Aušra Maldeikienė