Intriguojančio turinio publicistikos knygą „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ ką tik išleidusi filologė, žurnalistė ir rašytoja Audronė Urbonaitė iš savo skaudžios patirties žino, kaip žmogus pasijunta išgirdęs sunkios ligos diagnozę, ir tvirtina, kad labiausiai tokią valandą padeda blaivus protas ir racionalus savo sveikatos būklės suvokimas. „Kuo mažiau emocijų ir aimanų, nes visa tai dar labiau alina ligos sekinamą organizmą“, – įsitikinusi ji. Su rašytoja kalbamės apie sveikatą ir jos saugojimą, apie savijautai atsiliepiančius profesijos ypatumus, tik žurnalistams būdingas ligas bei būsenas ir, žinoma, kūrybą…
Miela Audrone, jūs, galima sakyti, visą gyvenimą pašventėte kūrybai. Tad ir pasvarstykite – kaip tokia veikla atsiliepia kūrėjo savijautai, sveikatai? Juk, „atsiritus kūrybos bangai“, rašytojas turbūt mažiausiai galvoja apie save – dirba nors ir ištisą parą, negalvodamas apie poilsį, pamiršdamas net pavalgyti… Taigi ar kūrėją labai nualina kūrybinis darbas?
Ne, kūrybinis darbas žmogaus nė kiek nenualina, jeigu iš tiesų jis yra būtent tam sutvertas, o ne dirbtinai susigalvojęs, kad jam to reikia. Man nutinka keistų dalykų: kartais sėdžiu redakcijoje (A. Urbonaitė – „Lietuvos ryto“ dienraščio žurnalistė – V. G.), rašau visai nesudėtingą tekstą ir pajuntu, kad man darosi silpna: negaliu įsiminti datų, pašnekovų vardų, gimimo metų ar koks įvykis po kokio nutiko… Tada pagalvoju: padarysiu trumpą pertrauką. Ir imu rašyti, kas man šauna į galvą. Patikėkite – silpnumą it vėjas nupučia! Tai tik reiškia, jog žmonės labai lengvai daro dalykus, kurie jiems svarbūs, ir nė kiek nepavargsta, o jų nedominanti veikla slegia it akmenų prikrautas maišas…
Žurnalistika, kurios „dirvonus ariate“ ne vieną dešimtmetį, yra kitokia kūrybinė veikla nei laisvo rašytojo statusas: kai užplaukia kūrybinės valandėlės – sėdu ir rašau, kai trūksta minčių galvoje – tinginiauju… Dirbdamas dienraštyje, kur medžiagos laukiama „čia ir dabar“, nepasiguosi, kad užpuolė gripas, pakilo temperatūra ar susopo galvą…
Taip, žurnalistika sunki tuo, jog visada yra konkretus terminas, kada turi atiduoti tekstą redakcijai. Kartais tas terminas būna vos kelios valandos. Tai reiškia, kad turi skubėti ir realiai net nekontroliuoji nuo tavęs nepriklausančių veiksnių (ar pašnekovas sutiks kalbėtis tokiu metu, kai redakcijai reikia; ar apskritai kalbėsis; ar neišlįs nenumatytų aplinkybių, kurios situaciją apvers aukštyn kojomis, ir pan.). Tai reiškia užsitęsusią, įsisenėjusią stresinę situaciją, prie kurios priprasti neįmanoma, nes stresas kaskart – vis kitokio pobūdžio. Kaip tvirtina amerikiečių statistika, žurnalistai pagal nervinio išsekimo laipsnį yra treti iš visų profesijų. Gyvenimo pabaigoje jie dažniau už kitų profesijų atstovus vartoja antidepresantus, gydosi nuo nervinio išsekimo klinikose ar net baigia gyvenimą savižudybėmis. Iki 40-ies metų savo organizmo atsparumo sąskaita stresą paprastai pavyksta sukontroliuoti. Vėliau nusialinama vis stipriau…
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2015 Nr. 3