Herpes simplex viruso (HSV) sukelta pūslelinė yra viena dažniausių užkrečiamųjų ligų, kuria serga 60–95 proc. suaugusiųjų. HSV infekcija išlieka ir kartojasi visą gyvenimą. Pirmojo tipo virusu HSV–1 užsikrečiama vaikystėje, dažniausiai jis sukelia burnos ir lūpų pūslelinę, rečiau – keratitą, encefalitą, kurie dažnesni imunosupresuotiems žmonėms. Antrojo tipo virusas HSV–2 sukelia lyties organų ligą, prasideda jauniems žmonėms pradėjus lytinius santykius ir dažnėja su amžiumi.
Vis dažniau lyties organų pūslelinės priežastis yra HSV–1. Užsikrėtus HSV formuojasi humoralinis ir ląstelinis imuninis atsakas, tačiau virusas turi įvairių apsaugos mechanizmų, padedančių jam išlikti nervinėse ląstelėse ir reaktyvuotis. Ilgalaikis virusą slopinantis gydymas nukleozidų analogais (acikloviru, valacikloviru ir kt.) ne tik apsaugo nuo mirtinų šios infekcijos komplikacijų, bet ir ženkliai retina ligos atkryčius.
Įdomūs faktai
Herpesas žinomas bent 2000 metų. Imperatorius Tiberijus Romoje buvo uždraudęs bučinius lūpų pūslelinės protrūkio metu. Tačiau tai, kad tai virusas, nustatyta tik 1940 m. Pirmasis šią ligą aprašė ir net suteikė jai pavadinimą medicinos tėvas, senovės graikų gydytojas Hipokratas. Pasaulyje Herpes simplex infekcijos paplitimas yra 65–90 proc. JAV 57,7 proc. gyventojų infekuoti HSV–1, 16,2 proc. – HSV–2. HSV–1 gali būti Alzheimerio ligos priežastis. Mokslininkai beveik 70 proc. Alzheimeriu sergančių žmonių galvos smegenyse rado paprastąjį herpeso virusą. JAV vienam iš penkių suaugusiųjų nustatoma lyties organų pūslelinė, tačiau tik kas dešimtas žino apie tai. HSV infekcija išlieka ir pasikartoja visą gyvenimą, gali būti lėtinė, nuolat aktyvi ir užkrečiama per sekretą, net ir nesant simptomų. Pūslelinė retai yra mirties priežastis, tačiau sukelia psichologinį distresą, padvigubina žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcijos riziką, o imunosupresuotiems žmonėms sukelia rimtų komplikacijų.
Kas „pažadina“ herpeso virusą
Herpeso infekcija užsikrečiama kontaktuojant su pažeistomis infekuoto žmogaus burnos ar lytinių organų gleivinėmis, sekretais ar oda. Manoma, kad virusas praeitų per raginį sluoksnį, odos raginiame sluoksnyje turi būti mikroabrazijų. Pirminės infekcijos metu C ir B glikoproteinais HSV prisitvirtina prie epitelinės ląstelės ir įsiskverbia į ją per 3 klasių paviršiaus molekules, susilieja su ląstelės membrana, praranda apvalkalą, kapsidė įeina į branduolį. Viruso DNR integruojasi į ląstelės chromosomų DNR ir ląstelę panaudoja replikacijai. Pasigaminę virionai sukelia ląstelės žūtį. Virusas pasižymi neurotropizmu.
Herpeso virusą suaktyvina:
-
karščiavimas ir peršalimo ligos;
-
perkaitimas saulėje;
-
menstruacijos;
-
virškinamojo trakto sutrikimai;
-
stresas, emociniai išgyvenimai.
Klinikiniai požymiai: lūpų pūslelinė
Dažniausiai HSV infekcija pažeidžia odą ir gleivines, dauguma užsikrėtusiųjų simptomų nepastebi. Pirmieji veido ir burnos srities HSV infekcijos epizodai dažniausiai sukeliami HSV–1, rečiau – HSV–2, kai užsikrečia vyresni asmenys. HSV plinta per seiles ar lytiniu keliu. Pirminė infekcija pasireiškia gingivostomatitu: pūslelės, opos, eriteminės dėmės burnos gleivinėje, išliekančios 2–3 savaites, karščiavimas, seilėtekis, apetito netekimas, letargija, kaklo limfadenopatija. Pasikartojus infekcijai dažniau išberiamos lūpos (Herpes labialis), veido sritis trišakio nervo inervuojamose vietose, prieš susiformuojant pūslelėms kelias valandas skauda, degina, perši. Pūslelių skaičius svyruoja nuo trijų iki penkių, sugyja per 8–10 dienų, nepalieka randų (1 pav.). Patiriamas psichologinis diskomfortas dėl esamos išvaizdos.
Gydymo metodai
Herpeso infekcijos gydymas prasideda nuo profilaktikos. Prevencinės priemonės yra mokyti visuomenę apie HSV infekcijos paplitimą, užsikrėtimo būdus, barjerinių priemonių efektyvumą, užsikrėtimo riziką besimptomiu laikotarpiu, provokuojančius veiksnius ir profilaktinį gydymą.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2015 Nr. 1