Didėjantis alerginių ligų paplitimas verčia mokslininkus ir gydytojus ieškoti naujų, efektyvesnių, bet tuo pačiu ir saugių gydymo būdų bei vaistų. Dauguma alerginių ligų yra lėtinės, ilgai gydomos, todėl itin svarbu, kad pacientui skiriami vaistai būtų ne tik veiksmingi, bet ir gerai toleruojami. Kodėl alerginių ligų daugėja, nėra visai aišku. Šia tema daug diskutuojama, pateikiama įvairių teorijų, bet nė viena jų negali atsakyti į visus su alergijos atsiradimu, raida ir gydymu susijusius klausimus.
Problemiška išlieka alerginių ligų kontrolė, nors šioje srityje pastaraisiais metais pasiekta akivaizdžios pažangos. Dažniausiai pasitaikančios alerginės ligos, alerginis rinitas ir lėtinė dilgėlinė, gydomos pirmiausiai pasirenkamais antihistamininiais vaistais, pirmumą teikiant saugesniems naujausios kartos preparatams. Apie šiuolaikinę alergijos sampratą, naująsias alergologijos tendencijas ir geriausią gydymo praktiką kalbamės su LSMU MA profesore alergologe-klinikine imunologe Brigita Šitkauskiene.
Istoriniai dokumentai rodo, kad alerginėmis ligomis žmonės sirgo visais laikais, bet niekada jų nebuvo tiek daug kaip dabar. Kodėl?
Iš tiesų, nepaisant reikšmingų šiuolaikinės medicinos laimėjimų, taip pat ir alergijos gydymo srityje, per pastaruosius 20–30 metų sergamumas alerginėmis ligomis vis dar sparčiai didėjo. Neretai epidemiologinė alerginių ligų situacija vaizdingai apibūdinama „alergijos cunamiu“. Manoma, kad šiais laikais žmonių organizmas tampa jautresnis įvairiems dirgikliams todėl, kad aplinkoje daugėja „naujadarų“: natūralioje gamtoje nesutinkamų sintetinių cheminių junginių, kombinuoto ir genetiškai modifikuoto maisto bei panašių medžiagų, svetimų žmogaus organizmui. Veikiant joms sutrinka imuninė tolerancija, žmogaus imuninė sistema ima stipriau joms „priešintis“ įsijautrindama ir gamindama antikūnus. Alergijai atsirasti svarbūs ir kiti veiksniai, kaip antai stresas. Apibendrindami alergiją galėtume apibūdinti ir kaip šiuolaikinės civilizacijos produktą ir rezultatą.
Kaip dabar suprantama alergija, ar keičiasi požiūris į jos priežastis, mechanizmus?
Neretai žodžiu „alergija“ pavadiname visa tai, kas mums nepatinka ar sukelia atstūmimo pojūtį. Vis dėlto turėtume nepamiršti, kad tikroji alergija – tai imuninė reakcija, pasireiškianti, kai alergenui įsijautrinęs organizmas ima nuolat gaminti specifinių antikūnų (dažniausiai IgE klasės), kurie jungiasi prie putliųjų ląstelių. Klinikinių alergijos požymių (simptomų) atsiranda tada, kai įjautrintas organizmas kontaktuoja su alergenu.
Pastarųjų metų tyrimai (L. H. P. Nguyen ir kt.) rodo, kad netgi neturinčių klinikinių požymių atopiškų asmenų nosiaryklės gleivinėje ir vidurinės ausies skystyje nustatomas ženklus (CD3+) žymenį turinčių ląstelių kiekio padidėjimas. Šis reiškinys vadinamas minimaliu persistentiniu uždegimu. Tai būklė, kai kartotinis nedidelių alergeno dozių poveikis sukelia ne „akimis matomus“ alergijos simptomus, o padidėjusį jautrumą tolesniam alergeno poveikiui ir lemia nuolat vykstančią imuninę reakciją. Dabar pabrėžiama, kad, gydant alergines ligas, reikia ne tik slopinti alergijos simptomus, bet netgi svarbiau – užbėgti jiems už akių, gydymą parenkant ir koreguojant pagal minimalaus persistentinio uždegimo sampratą: jeigu sumažinsime ar panaikinsime padidėjusį organizmo jautrumą alergenui, nebeliks ir alergijos simptomų.
Alergijai būdinga savita raida: dažniausiai ji prasideda pirmaisiais gyvenimo metais ir tęsiasi visą gyvenimą, keičiasi tik alergijos klinikiniai požymiai. Kūdikystėje ir vaikystėje žmogus pirmiausia susiduria su maisto alergenais, todėl anksčiausiai pasireiškia maisto alergijos, atopinio dermatito požymiai, vėliau didėja aplinkos, įkvepiamųjų alergenų patofiziologinė reikšmė – tai pasireiškia alerginio rinito, astmos simptomais. Šis fenomenas vaizdingai vadinamas alergijos maršu, jis atspindi sisteminę alergijos prigimtį. Dabar jau nekelia abejonių, kad alergija yra sisteminė liga, paveikianti visą organizmą ir pasireiškianti visuma klinikinių simptomų.
Vis dažniau galime išgirsti alergiją apibūdinant kaip didėjantį iššūkį medicinai ir apskritai visuomenei.
Epidemiologinių tyrimų duomenimis, dabar kas antras vaikas ir kas trečias suaugęs žmogus turi kokių nors su alergija susijusių negalavimų, sveikatos problemų. Lietuvoje sergamumas alerginėmis ligomis kol kas mažesnis nei kitose Europos šalyse, bet irgi sparčiai didėja. Pastebėta: kuo labiau išplėtota šalies ekonomika, tuo daugiau jos gyventojų serga alerginėmis ligomis.
Neseniai Europoje atliktas tyrimas (V. Bauchau, S. R. Durham) atskleidė, kad vien nuolatinio alerginio rinito simptomų turi apie 1 iš 8 suaugusių 18–65 metų amžiaus žmonių.
Viena dažniausių alerginių ligų, alerginis rinitas, nėra tik nosies problema. Varginantys šios ligos simptomai (niežėjimas, čiaudulys, įkyrus nosies sekreto tekėjimas, pasunkėjęs kvėpavimas ir kt.) reikšmingai pablogina paciento gyvenimo kokybę, sutrikdo nakties miegą, sukelia mieguistumą dieną, nuovargį, dirglumą, trukdo susikaupti mokslui, darbui, išderina psichikos būklę, gali būti depresijos priežastis ar netgi pastūmėti į savižudybę (T. T. Postolache ir kt.). Varginantys alergijos simptomai gali sujaukti paciento gyvenimą, trukdyti profesinei karjerai, sutrikdyti seksualinį gyvenimą (C. Kirmaz ir kt.).
Kita dažnai pasitaikanti užsitęsianti ir neretai su alergija susijusi liga yra dilgėlinė. Įvairių tyrimų duomenimis, bent kartą gyvenime dilgėlinės simptomų yra turėję 20–25 proc. žmonių.
Įrodyta, kad nepriklausomai nuo sukeliančių veiksnių dilgėlinė yra lėtinė liga. Nustatyta, kad netgi nesant klinikinių požymių, dilgėline sergančių asmenų kraujyje būna padidėjusi C reaktyviojo baltymo, komplementų C3 ir C4 koncentracija, lyginant su sveikais asmenimis (A. Kasperska-Zajec ir kt.).
Tinkamai negydant alergijos, efektyviai nekontroliuojant imuninių padidėjusio jautrumo reakcijų, gali atsirasti daugiau sveikatos sutrikimų ar pasunkėti jau esamos lėtinės ligos. Pavyzdžiui, veiksmingai negydomas alerginis rinitas 5 kartus padidina riziką susirgti astma, gali būti pasikartojančio rinosinusito, nosies polipozės, otito, apnėjos, net migrenos priežastis.
Kuo paremta šiuolaikinė alerginių ligų diagnostika? Juk panašiais į alergijos simptomais gali pasireikšti ir kitos, nealerginės, ligos.
Alerginių ligų diagnostika dažniausiai nėra sudėtinga. Norint laiku paskirti tinkamą gydymą ir išvengti komplikacijų, svarbu laiku įtarti alergiją ir nusiųsti pacientą specialisto konsultacijos. Alergologas-klinikinis imunologas, atlikęs specialius tyrimus, nustato organizmo įsijautrinimą alergenams, patikslina, kurie iš alergenų yra „kalčiausi“ dėl ligos simptomų.
Nuolatinės alergijos simptomus dažniausiai sukelia namų dulkių erkių, pelėsių, naminių gyvūnų alergenai. Apskritai žmogų gali įjautrinti bet kuris alergenas, esantis kasdienėje aplinkoje.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr.2, 2015