Skausmas paprastai išreiškiamas žodžiais. Todėl skausmo ligonio apklausa, skausmo anamnezė, yra pirmasis ir labai svarbus skausmo vertinimo etapas. Tiriami šie pagrindiniai skausmo parametrai: a) skausmo atsiradimo laikas (trukmė), b) lokalizacija; c) skausmo intensyvumas; d) skausmo pobūdis.
Skausmo lokalizacija yra pirmoji skausmo anamnezės anketinė dalis. Ji tiriama taikant žmogaus figūrų metodą, nes tai padeda kur kas tiksliau nustatyti patiriamo skausmo vietą. Be to, taikant sutartinius žymėjimo simbolius galima išaiškinti skausmo pobūdį ir kitus skausmą lydinčius jutiminius požymius. Pagal lokalizaciją skausmas skiriamas į: a) židininį; b) atspindžio. Židininis skausmas nurodo kūno vietą ir audinį (šaltinį), kur skausmas kyla. Atspindžio skausmas jaučiamas kūno vietoje, kuri nerviniais jutimais tiesiogiai topografiškai nesusijusi su skausmo šaltiniu. Tiek židininis, tiek atspindžio skausmas plinta (iradijuoja), bet skausmo plitimo topografija ir skausmo pobūdis tarp jų skiriasi. Todėl tikslus skausmo piešinys yra pusė darbo diagnozuojant skausmo kilmę.
Žmogaus figūroje skausmo vietą prašoma žymėti ženklu „X“, skausmo iradiaciją – taškine linija. Gerai ir tiksliai lokalizuotas tikėtinai yra židininis skausmas, blogai lokalizuotas – atspindžio skausmas. Pacientas taip pat gali pažymėti kelis ar daugybę skausmingų vietų, tai vertinama kaip daugine skausmo lokalizacija, kurio išplitimas paprastai siejamas su sutrikusiu skausmo signalo perdavimu ir slopinimu centrinėje nervų sistemoje.
Skausmo intensyvumas (kiekybinis skausmo vertinimas) nustatomas skausmo intensyvumo vertinimo skalėmis. Vaizdo analogijos skalė (VAS) yra 100 mm tiesės atkarpa, kurioje jos pradžia reiškia skausmo nebuvimą („skausmo nėra“), pabaiga – „nepakeliamą skausmą“. Paciento pažymėtas skausmas išreiškiamas „atstumu“ milimetrais nuo 0 iki 100. Skaitmeninės analogijos skalė (SAS) padeda vertinti patiriamą skausmą skaitmenimis nuo 0 iki 10. Žodžių analogijos skale (ŽAS) prašoma paciento atsakyti apie skausmo intensyvumą penkių žodinių frazių seka (ar?): „nėra skausmo, silpnas skausmas, vidutinis skausmas, stiprus skausmas, nepakeliamas skausmas“. Veido grimasų skalė (VGS) – tai penkių veido išraiškų seka, kurią interpretuoja tyrėjas bendraudamas su pacientu. Šios skalės koreliuoja viena su kita ir SAM įsakymu (2004 m.) patvirtintos vienoje lentelėje, todėl labai palengvina ir patikslina paciento skausmo intensyvumo vertinimą.
Skausmo pobūdis (kokybinis skausmo vertinimas) vertinamas, paciento prašant atsakyti į klausimus: „Kaip skauda?“, „Į ką skausmas panašus?“. Ūminiam skausmui paprastai būdingi vieni skausmo kokybiniai deskriptoriai (skausmažodžiai), pavyzdžiui, aštrus, duriantis, plėšiantis, o lėtiniam skausmui – kiti (maudžiantis, geliantis, sukantis). Taip pat skausmažodžiai skiriasi priklausomai nuo skausmo rūšies (nocicepcinis, neuropatinis).
Skausmo pradžia ir trukmė yra svarbios charakteristikos priskiriant paciento patiriamą skausmą ūminiam ar lėtiniam skausmui. Nors priimta manyti, kad vidutiniškai ilgiau 3 mėn. trunkantis skausmas yra lėtinis, ši nuostata ne visada yra teisinga.
Skausmo anamnezės anketavimas
Skausmo klinikose paciento skausmo anamnezė renkama pagal protokolą, taikant specialią skausmo ligonio apklausos anketą, į kurią ligonio prašoma atsakyti raštu iki patenkant konsultacijai pas gydytoją. Tokią anketą gali pritaikyti bet kuris gydytojas ar gydymo įstaiga, kai yra vertinamas paciento patiriamas skausmas. Tai ypač patartina daryti prieš nukreipiant pacientą į skausmo kliniką. Ši anketa yra pirminis ir atrankinis paciento skausmo vertinimo dokumenta.
Plačiau apie tai skaitykite „Skausmo medicina“ 2014 Nr. 2 – 2015 Nr. 1