Andrius Januškevičius, Simona Lavinskienė
LSMU MA Pulmonologijos ir imunologijos klinika
Senėjimo procesas – laipsniškas žmogaus audinių menkimas, atsiliepiantis organų struktūrai bei funkcijoms. Kvėpavimo sistema patiria įvairių anatominių, fizinių ir imuninių pokyčių senstant, pasireiškiančių plaučių parenchiminio audinio netekimu, susilpnėjusia kvėpavimo takų raumenų jėga, padidėjusia nefunkcionalia alveolių dalimi, įvairių kvėpavimo takų receptorių pokyčiais bei pakitusia uždegimo ląstelių raiška. Nors fenotipiniai senėjimo pokyčiai gerai žinomi, molekuliniai jų mechanizmai nėra iki galo ištirti, todėl tai labai svarbi šių laikų tyrinėjimo sritis.
Senėjimas – tai progresuojantis audinių menkimas, atsiliepiantis organų struktūrai ir funkcijoms. Organizmui senstant, prarastas fiziologinio vientisumo bei sumažėjęs atsakas į aplinkos stimulus prisideda prie padidėjusios tikimybės susirgti įvairiomis ligomis. Senėjimo procesas įvardijamas vienu pagrindinių veiksnių atsirasti bei progresuoti įvairioms lėtinėms ligoms.
Senstant pakinta imuninės ir endokrininės sistemų funkcijos, atsiranda įvairių kūno pokyčių: susiraukšlėja oda, laipsniškai mažėja ūgis, svoris dėl raumenų ir kaulų masės mažėjimo, trinka inkstų, plaučių, širdies, smegenų funkcijos. Žinoma, kad senėjimas sąlygoja daug vidinių fenomenų, veikiančių visą organizmą ir taip galinčių sukelti organų nepakankamumą ar lemti mirtį. Senėjimas – unikalus procesas, pasižymintis savitais, nebūdingais jokiai konkrečiai ligai veikimo mechanizmais, todėl, pasak Hayflicko ir bendr., senėjimas – nėra liga, bet sustiprina ligų sukeliamus simptomus. Senstant, visi organai praranda gebą tinkamai atlikti savo funkcijas, o tai labai gerai atspindi plaučiai, kurie laipsniškai silpnėja nuo maždaug 25-erių metų amžiaus. Vidiniai ir išoriniai veiksniai, kurie pakeičia ląstelių replikacijos ir žūties pusiausvyrą, turi didelės įtakos senėjimo procesui. Ląstelių dalijimosi ir programuotos mirties (apoptozės) mechanizmai yra reguliuojami genetiškai ir priklauso nuo viduląstelinių ar užląstelinių molekulinių veiksnių. Vienas svarbiausių veiksnių, apibūdinančių senėjimo procesą, yra molekulinių pažeidimų sankaupa ląstelių lygmenyje.
Taigi, senėjimo procesas susideda iš ląstelinių pažeidimų kaupimosi, nuoseklių genų raiškos ir epigenezinių faktorių pokyčių, susijusių su DNR pažeidimais, bei struktūrinių DNR modifikacijų, nulemtų vidinio biologinio laikrodžio, kuris reguliuoja ląstelių dalijimąsi. Tai patvirtina, kad senėjimas yra sąlygojamas tiek genetinių, tiek ir aplinkos veiksnių.
Senėjimo mechanizmas ir jį sukeliantys veiksniai
Organizmo senėjimas nėra apribojamas vienu konkrečiu mechanizmu, o apibūdinimas kaip eilė skirtingų procesų visuma (1 pav.). Dažniausiai minimos trys fiziologinių pokyčių grupės [6]: 1) ląstelių homeostazės mechanizmų pokyčiai (kūno temperatūra, kraujo ir užląstelinio užpildo kiekis); 2) organų masės sumažėjimas; 3) kūno funkcinės gebos sumažėjimas (susilpnėjusi organų funkcija). Senėjimas apibūdinamas kaip pažeidimų ir gijimų tarpusavio sąveika bei pusiausvyra tarp ląstelių replikacijos ir jų žūties siekiant palaikyti organo vientisumą. Jeigu ląstelių žūva daugiau, negu jų susidaro replikacijos būdu, likusioms ląstelėms reikia aktyviau vykdyti organizmo veiklą, kas gali sąlygoti patologinius pakitimus.
Plačiau skaitykite „Pulmonologija, imunologija ir alergologija“ Nr. 1, 2015