Niežulys yra vienas svarbiausių, dažniausiai pasitaikančių ir labiausiai varginančių daugelio odos ligų (pirmiausia atopinio dermatito, dilgėlinės ir kt.) simptomų. Niežėti odą gali sergant ir kitų organų ar sistemų ligomis – infekcinėmis, kepenų, inkstų, navikinėmis, endokrininėmis; kartais šis varginantis simptomas būna pirmoji šių klastingų ligų raiška. Lietuvoje viešėjo žymus šių dienų niežulio patofiziologijos ir klinikos tyrinėtojas, Vroclavo (Lenkija) universiteto profesorius Jacekas Šepietovskis (Jacek Cezary Szepietowski). Jis skaitė pranešimus apie niežulio problematiką vidaus ligų medicinoje ir atopinio dermatito sukelto niežulio gydymą.
Niežulys – daugelio ligų simptomas
Pasak prof. J. C. Šepietovskio, niežulys yra vienas seniausiai medicinos literatūroje paminėtų ir aprašytų simptomų. 1660 m. šaltinyje (Hafenreffer S. Kuhnen) niežulys apibrėžiamas kaip nemalonus jutimas, verčiantis kasytis. Šis apibūdinimas nepasenęs iki šiol, jis labai įtaigus, nes emocionalus, nors ir kiek subjektyvus. Vėlesni įvairių tyrėjų mėginimai „patobulinti“ niežulio apibrėžimą nebuvo sėkmingi. 2005 metais Heidelberge buvo įkurtas Tarptautinis niežulio tyrimų forumas (angl. IFSI), kurio tikslas – tyrinėti niežulio, kaip klinikinio fenomeno, priežastis, patofiziologiją, organizuoti efektyviausio gydymo paieškas ir mokslinius tyrimus.
Pagal dabartinį IFSI apibrėžimą, niežulys – tai pirminis paviršinis sensorinis jutimas, nesusijęs su skausmu. Pabrėžiama, kad niežulys nėra skausmo „lengvesnis variantas“ ar potipis. Niežulio patofiziologijoje dalyvauja: oda, jos struktūriniai ir jutiminiai elementai, nugaros smegenys, centrinė nervų sistema (gumburas, žievė ir kt.).
Niežulys yra paplitęs ir dažnai klinikinėje praktikoje pasitaikantis įvairių ligų, dažniausiai, dermatologinių, simptomas. Dalgard ir bendr. (2004) duomenimis, niežulys vargina apie 8–9 proc. suaugusių Norvegijos gyventojų. Stander ir bendr. (2010), ištyrę 11,7 tūkst. suaugusių Vokietijos gyventojų, nustatė, kad niežulį, kaip nemalonų simptomą, jautė 16,8 proc. apklaustųjų.
Niežulys dažniau pasitaiko asmenims, sergantiems tam tikromis ligomis:
- lėtiniu inkstų nepakankamumu – 40–70 proc.;
- kepenų ciroze – 80–95 proc.;
- atopiniu dermatitu – beveik 100 proc. (praktiškai visiems);
- žvyneline – 70–80 proc.
Klasifikacija
Iki 6 savaičių trunkantis niežulys vadinamas ūminiu, o ilgiau nei 6 savaites – lėtiniu. Niežulys, ypač užtrukęs, lėtinis, neigiamai veikia ne tik somatinę, bet ir psichinę paciento būseną, sunkiai kontroliuojamas, reikšmingai blogina gyvenimo kokybę. Lėtinis niežulys dažniau pasitaiko asmenims, sergantiems atopiniu dermatitu (egzema), cholestazine kepenų liga, lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2015 Nr. 5