Stud. Dovilė Budriūnaitė, stud. Benas Sakalauskas
LSMU Medicinos akademija
Kepenų transplantacija (KT) yra efektyvi gydomoji priemonė sergant daugeliu ūminių ir lėtinių negrįžtamų kepenų ligų. Per pastaruosius du dešimtmečius KT smarkiai patobulėjo ir yra sėkmingas gydymo metodas, kuris tapo pasaulyje rutiniškai atliekama procedūra, turinčia puikias išgyvenamumo ir gyvenimo kokybės baigtis. Tačiau, nepaisant tobulėjančios chirurginės technikos ir imunologinių pasiekimų transplantacijų srityje, KT komplikacijos vis dar pasireiškia reikšmingai dažnai.
Pirmąją sėkmingą KT atliko dr. Thomas Starzl 1960 metais, nuo tada KT pradėta atlikinėti vis dažniau. Per pastaruosius du dešimtmečius KT smarkiai pasikeitė ir tapo labai sėkmingu gydymo metodu, turinčiu puikias išgyvenamumo ir gyvenimo kokybės baigtis. Vienerių ir penkerių metų išgyvenamumas atitinkamai yra 90–95 proc. ir 70 proc. Tokie puikūs rezultatai yra pasiekiami dėl keleto priežasčių: pagerėjusio perioperacinio gydymo, geresnio pačių ligų ir jų eigos supratimo, tobulėjančio imunosupresinio gydymo ir efektyvaus pooperacinio gydymo. Vis dėlto dabar pasaulyje ir toliau yra siekiama pagerinti antivirusinio gydymo taktikas ir kurti vis naujus imunosupresinius vaistus, siekiant išvengti transplantato disfunkcijos ateityje.
Perioperaciniu laikotarpiu ir iškart po jo transplantatą veikia potencialiai žalojantys veiksniai: hipotenzija, hipoksija, išemija ir hepatotoksiniai vaistai; taip pat su donoro būkle susiję veiksniai (kepenų steatozė, vartojami kraujagysles veikiantys vaistai, hemodinamikos sutrikimai); chirurginiai veiksniai (per operaciją netekto kraujo kiekis, pooperacinis kraujavimas, kraujagyslių ar tulžies takų komplikacijos); imuniniai veiksniai (atmetimas). Visi šie veiksniai gali lemti labai skirtingas baigtis, tačiau kiekvieno recipiento pooperacinės baigtys priklauso nuo paties paciento ikioperacinės būklės, persodinamo organo kokybės ir operacijos sudėtingumo. Todėl, nepaisant tobulėjančios chirurginės technikos ir imunologinių pasiekimų transplantacijų srityje, KT komplikacijos vis dar pasireiškia reikšmingai dažnai. Jos yra skiriamos į ankstyvąsias (iškart po operacijos) ir vėlyvąsias. Šiame straipsnyje aptariamos dažniausiai pasitaikančios potransplantacinės komplikacijos.
Ankstyvosios komplikacijos
Ankstyvųjų pooperacinių komplikacijų atsiradimas labiausiai priklauso nuo transplantato funkcijos (disfunkcijos ir atmetimo), chirurginės technikos, infekcijų (bakterijų, virusų, grybų) ir sisteminių patologijų (plaučių, inkstų, neurologinių).
Kepenų transplantato disfunkcija ir atmetimas
Ankstyvąja disfunkcija yra apibūdinama klinikinė situacija, kada transplantuotos kepenys negeba aprūpinti individualių organizmo fiziologinių poreikių, sukeldamos pavojų žmogaus gyvybei ar retransplantacijos poreikį per pirmas septynias pooperacines dienas. Pasireiškimo dažnis svyruoja tarp 5–10 proc. atvejų. Tai yra viena sunkiausių potransplantacinių situacijų, kuri pasireiškia staigiu kepenų funkcijos nepakankamumu, kepenų fermentų padidėjimu, menku tulžies išsiskyrimu, koagulopatija ir encefalopatija.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Gastroenterologija ir hepatologija“ 2015 Nr. 1