Dr. Lina Radzevičienė
LSMU MA Endokrinologijos institutas
Insulinas degludekas yra ilgai veikiantis bazinis insulinas, firminiu pavadinimu Tresiba®. Suleidus po oda šio insulino, susidaro tirpių multiheksamerų sankaupa, iš kurios palaipsniui, lėtai ir nepertraukiamai į kraujotaką absorbuojami monomerai. Dėl tokio veikimo mechanizmo insulinas degludekas pasižymi lygesniu ir stabilesniu farmakokinetiniu ir farmakodinaminiu veikimu bei mažu variabiliškumu (kintamumu). Jo pusinės eliminacijos laikas yra apie 25 val., o pastovus gliukozės koncentraciją mažinantis poveikis išlieka ilgiau nei 42 val.
Insulino degludeko saugumo tyrimai
Insulino degludeko efektyvumui ir saugumui įvertinti buvo atliktas 52 savaičių trukmės klinikinis lyginamasis atsitiktinių imčių tyrimas. Įtraukti 1006 pacientai (18 metų ir vyresni), sergantys 2 tipo cukriniu diabetu, 6 mėnesius ir ilgiau, gydomi insulinu ar insulinu ir geriamaisiais glikemiją mažinančiais vaistais (metforminu, pioglitazonu ar jų deriniu). Tiriamųjų glikozilintas hemoglobinas (HbA1c) tyrimo pradžioje buvo 7–10 proc. Pacientai atsitiktinės atrankos būdu santykiu 3:1 suskirstyti į insulino degludeko ir insulino glargino grupes, papildomai jiems skirta insulino asparto valgymų metu bei nutrauktas gydymas geriamaisiais glikemiją mažinančiais vaistais, išskyrus metforminą ar pioglitazoną. Bazinio insulino dozė titruota taip, kad glikemija nevalgius būtų tarp 3,9 ir 5,0 mmol/l. Tyrimo pabaigoje, vertinant HbA1c sumažėjimą, reikšmingų skirtumų tarp grupių nenustatyta (insulino degludeko grupėje HbA1c sumažėjo 1,1 proc., insulino glargino grupėje – 1,2 proc.). Tačiau insulino degludeko grupėje hipoglikemijos atvejų buvo reikšmingai mažiau (p = 0,0399).
Hipoglikemija ir hipoglikemijos baimė yra svarbūs trikdžiai siekti geros glikemijos kontrolės gydant insulinu pacientus, sergančius 2 tipo cukriniu diabetu. Atlikta III fazės klinikinių tyrimų metaanalizė, kuri apėmė 4330 tiriamųjų (2899 pacientai gydyti insulinu degludeku, 1431 – insulinu glarginu). Insulinu degludeko grupėje naktinės hipoglikemijos atvejų nustatyta reikšmingai mažiau nei insulino glargino. Didieji tyrimai, kaip antai ACCORD (angl. Action to Control Cardiovascular Risk in Diabetes), atskleidė, kad hipoglikemija yra nepriklausomas prognozinis didesnio mirtingumo rodiklis sergant 2 tipo cukriniu diabetu [6]. ADVANCE (angl. Action in Diabetes and Vascular Disease: Preterax and Diamicron MR Modified Release Controlled Evaluation Study) ir VADT (angl. Veterans Affairs Diabetes Trial) tyrimuose nurodoma, kad sunki hipoglikemija yra prognozinis tiek mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų, tiek bendrojo mirtingumo rodiklis.
Neretai gerai kontroliuoti glikemiją sutrukdo insulino leidimosi režimo (praleidžiamos injekcijos, vėluojama susileisti ir kt.) nesilaikymas. Norint gauti išsamesnių rezultatų buvo inicijuoti tyrimai, kurie atskleidė, kad apie 50 proc. pacientų, sergančių 2 tipo cukriniu diabetu, sąmoningai praleidžia bazinio insulino injekcijas, 22 proc. iš jų nurodė, jog praleido vidutiniškai 3 insulino injekcijas per paskutines 30 dienų, o 24 proc. – kad vėlavo susileisti insulino daugiau nei dvi valandas (vidutiniškai 4,2 karto) per paskutinį mėnesį.
Įvertinus insulino degludeko savybes, veikimo mechanizmą, atsižvelgiant į tai, ar galima keisti insulino injekcijos laiką dienos metu taip, kad nenukentėtų glikemijos kontrolė ir vaisto saugumas, buvo atliktas 26 savaičių trukmės atsitiktinių imčių lyginamasis vaisto efektyvumo ir saugumo klinikinis tyrimas. Jame dalyvavo 687 2 tipo cukriniu diabetu sergantys pacientai 18 metų ir vyresni, jų kūno masės indeksas buvo ≤40 kg/m2, gydyti geriamaisiais glikemiją mažinančiais vaistais (HbA1c įtraukimo į tyrimą metu buvo 7–11 proc.) ir (ar) baziniu insulinu (HbA1c įtraukimo į tyrimą metu buvo 7–10 proc.). Visi tiriamieji atsitiktinai suskirstyti į tris grupes: vieni insuliną degludeką leidosi lanksčiu režimu 8–40 valandų intervalais tarp injekcijų (IDeg Flex), kiti –insuliną glarginą (IGlar) ar insulinu degludeką (IDeg) tuo pačiu laiku kiekvieną dieną. Visiems pacientams iš pradžių skirta po 10 veikimo vienetų (vv) bazinio insulino, vėliau dozė titruota, siekiant 3,9–5,0 mmol/l glikemijos ryte prieš pusryčius. Tyrimo pabaigoje insulino dozės visose trijose grupėse buvo vienodos 0,6 vv/kg. Nustatytas toks HbA1c pokytis: IDeg grupėje HbA1c sumažėjo 1,07 proc., IGlar – 1,26 proc., o IDeg Flex – 1,28 proc. Visose grupėse panašiai daliai tiriamųjų pasiektas tikslinis HbA1cFlex), 40,8 proc. (IGlar) ir 43,9 proc. (IDeg), reikšmingų skirtumų tarp grupių nenustatyta.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 7, 2015