Depresijos simptomai ir ekstremalūs kraujospūdžio pakilimai rodo didelę pavojingų kraujagyslinių komplikacijų riziką pacientams, sergantiems širdies liga, cukriniu diabetu ar insultu. Apie tai 2015 m. Europos kardiologų draugijos (EKD) kongrese, remdamasis naujausio tyrimo rezultatais, pranešė dr. Bhautesh Jani, Glazgovo (Jungtinė Karalystė) universiteto Sveikatos ir gerovės instituto mokslo bendradarbis.
Tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 35 tūkst. žmonių, parodė, kad depresiški hipertenzija sergantys asmenys turi 83 proc. didesnę širdies priepuolio, insulto, širdies nepakankamumo ar mirties nuo širdies ligos per 4 metus riziką, o depresija sergantys, bet mažą kraujospūdį turintys asmenys – 36 proc. didesnę šių baigčių riziką lyginant su normotenziniais ir depresijos simptomų neturinčiais asmenimis. Dr. B. Jani teigimu, anksčiau atlikti tyrimai parodė, kad širdies liga ar cukriniu diabetu sergantys arba insultą patyrę pacientai, ypač patiriantys ekstremalių kraujospūdžio pakilimų ar turintys depresijos požymių, turi didesnę tikimybę patirti širdies priepuolį ar insultą lyginant su bendrosios populiacijos atstovais, tačiau iki šiol nebuvo žinoma, kaip šią riziką veikia depresijos ir hipertenzijos derinys.
Depresijos reikšmę širdies ir kraujagyslių ligų baigtims įrodantis tyrimas
Dr. B. Jani ir bendr. pirmieji atliko tyrimą, kuriame specialiai vertino depresijos ir ekstremalių kraujospūdžio pakilimų derinio įtaką širdies priepuolių, insulto, širdies nepakankamumo ir su širdies liga susijusių pacientų, sergančių širdies liga, cukriniu diabetu ar patyrusių insultą, mirčių dažniui. Šiame tyrime dalyvavo 35 537 pacientai iš Škotijos, sergantys nustatyta širdies liga, cukriniu diabetu ar patyrę insultą. Depresijos simptomai buvo vertinami pagal standartizuotą Hospitalinių ligonių nerimo ir depresijos skalę (HADS – D). Pagal nustatytą sistolinio ir diastolinio kraujospūdžio dydį pacientai buvo skirti į grupes: labai didelio kraujospūdžio (sistolinis kraujospūdis > 160, diastolinis kraujospūdis > 100 mm Hg); didelio kraujospūdžio (atitinkamai 140–159 ir 90–99 mm Hg); normalaus kraujospūdžio (atitinkamai 130–139 ir 80–89 mm Hg); gerai kontroliuojamo kraujospūdžio (atitinkamai 120–129 ir 80–84); mažo kraujospūdžio (atitinkamai < 120 ir < 80 mm Hg).
Ketverius metus buvo registruojamos vadinamosios didžiosios širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) komplikacijos: insultas, širdies priepuolis, širdies nepakankamumo atsiradimas, mirtis nuo širdies ligos. Nustatyta, kad per 4 tyrimo metus 11 proc. (3939) pacientų patyrė mažiausiai vieną didžiąją pavojingą ŠKL komplikaciją, o depresija, kaip ir hipertenzija, buvo patikimi šių komplikacijų prognozavimo žymenys. Anot dr. B. Jani, patofiziologinis depresijos ir kraujospūdžio ryšys yra vienas svarbiausių dabar vykstančių mokslinių tyrimų objektų. Pasiūlyta įvairių fiziologinių teorijų, bandančių paaiškinti šio ryšio kilmę ir esmę.
Nustatyta, kad asmenys, sergantys hipertenzija ir depresija, turi 83 proc. didesnę didžiųjų pavojingų ŠKL komplikacijų per 4 metus riziką (santykinė rizika – 1,83, p < 0,001), o turintys mažą kraujospūdį ir depresijos simptomų – 36 proc. (santykinė rizika 1,36; p < 0,001) didesnę riziką lyginant su normalų kraujospūdį be depresijos simptomų turinčiais asmenimis. Statistinės analizės metu buvo eliminuoti veiksniai, galintys daryti poveikį ŠKL komplikacijų rizikai: amžius, lytis, KMI, bendrojo cholesterolio kiekis, socialinė ekonominė padėtis, antidepresantų vartojimas ir daugelis medicininių būklių.
Pasak dr. B. Jani, tyrimas parodė, kad pacientai, sergantys depresija ir turintys didelį arba, atvirkščiai, mažą kraujospūdį, turi didžiausią didžiųjų pavojingų ŠKL komplikacijų per 4 metus riziką. Viena vertus, tai galima paaiškinti tuo, kad šie tyrimo dalyviai sirgo sunkiausių formų širdies ligomis, cukriniu diabetu ar buvo patytę insultą, kurie nebuvo atpažinti ir todėl turėjo blogiausias baigtis. Tyrimo rezultatai suponuoja mintį, kad pacientų, sergančių hipertenzija ir turinčių depresijos simptomus, rūpestinga kraujospūdžio stebėsena ir adekvatus gydymas gali reikšmingai pagerinti klinikines baigtis, sumažinti insulto, širdies priepuolių, širdies nepakankamumo ir mirties nuo širdies ligos riziką. Taip pat įrodyta, kad depresijos gydymas labai naudingas asmenims, turintiems didelį ar, atvirkščiai, mažą kraujospūdį. Tiesa, nėra įrodyta, kad depresijos gydymas pagerintų ŠKL baigtis, taigi reikalingi tolesni šios srities tyrimai. Taip pat reikia išsiaiškinti, koks yra kraujospūdžio ir depresijos patofiziologinis ryšys.
Pagal www.escardio.org, 2015 m. Europos kardiologų draugijos kongreso spaudos pranešimus