Homeopatija, kaip natūralus gydymo būdas, žinoma ne vieną šimtmetį – jos įkūrėju laikomas gydytojas Samuelis Hanemanas (1755–1843 m.). Gydytojas, nusivylęs to laikmečio gydymo metodų veiksmingumu, sukūrė homeopatiniu principu pagrįstą gydymą „panašus gydo panašų“. Kad sveikatos sutrikimą sukėlę dalykai gali jį ir panaikinti, yra pastebėjęs ir garsusis „medicinos tėvas“ Hipokratas (460–370 m. pr. Kr.). Tai kas gi toji homeopatija – kokie yra šių vaistų veikimo principai, kuo paremta homeopatinių preparatų gamyba, kokie jų privalumai, o gal turi ir trūkumų? Kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedros profesore dr. Daiva Majiene.
Kada ir kaip „gimė“ homeopatijos gydymo metodas?
Pirmiausia noriu pabrėžti, jog Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos sveikatos politikos dokumente „Sveikata visiems XXI amžiuje“ skelbiama, jog visų Europos šalių vyriausybių tikslas – sveikata visiems. Šiam tikslui pasiekti gydytojai ir kitų medicinos specialybių atstovai turi sujungti moderniosios medicinos žinias su fitoterapijos, homeopatijos ir kitais gydymo metodais, taip padedant pagrindus kompleksinei medicinai. O homeopatijos „tėvu“ laikomas jaunas gydytojas Samuelis Hanemanas, kuris, baigęs Leipcigo (Vokietija) universitetą, pradėjo praktinę karjerą ir nusivylė, kad negali padėti žmonėms. Versdamas medicinos profesoriaus Kiuleno knygą, jis rado informacijos, kad iš chinos medžio žievės pagamintas preparatas gali būti vartojamas maliarijai gydyti. Kadangi ši informacija pasirodė abejotina, Hanemanas nutarė tai patikrinti. Eksperimentui atlikti jis pasirinko save – ėmė vartoti China officinalis terapinėmis dozėmis, kurios sukeldavo būklę, panašią į maliarijos priepuolį. Nutraukus preparato vartojimą, sveikata pasitaisydavo. Atradimas, kad preparatas sukelia simptomus, kuriuos turėtų gydyti, Hanemaną nustebino ir paskatino pradėti mokslinius tyrimus. Taip radosi homeopatija – gydymo būdas, kai vartojamos labai mažos dozės vaistų, kurių daug didesnės dozės žmogaus organizme sukelia reiškinius, panašius į gydomos ligos simptomus. Daugumą tyrimų jis apibendrino 1810 metais išleistame veikale „Gydymo meno organonas“ – ši data ir laikoma homeopatijos gimimo data. Tiesa, reikėtų pripažinti, kad homeopatija tada ne gimė, o atgimė, mat dar Hipokratas tvirtino, jog „negalavimą sukėlę dalykai gali jį ir išgydyti“. Tokį gydymo metodą taikė ir Avicena (1000 m. po Kr.), Paracelsas (XV a.) bei daug kitų gydytojų.
Kokie yra ir kuo pagristi šio gydymo principai?
Pirmasis homeopatijos principas – „panašus gydo panašų“, kai vaistai parenkami pagal panašumo į ligos simptomus principą. Antrasis principas – mažų dozių dėsnis. Iš pradžių Hanemanas gydė įprastinėmis terapinėmis dozėmis, bet pirminis ligos paūmėjimas buvo labai nemalonus, todėl siekiant, kad tokių pojūčių pacientai išvengtų, vaisto dozės buvo pradėtos mažinti, skiedžiant vaistus ir stebint pacientų reakciją (tiesa, pereinant prie mažesnių vaisto koncentracijų, tam tikrame etape buvo nustatomas ir terapinio efekto mažėjimas). Pasinaudojęs ankstesnių kartų gydytojų ir chemikų patirtimi, Hanemanas pradėjo trinti ar supurtyti kiekvieną praskiedimą, tai yra naudoti dinamizacijos metodą.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2015 Nr. 5