Menopauze vadinamas moters gyvenimo periodas nuo vaisingo amžiaus pabaigos iki kiaušidžių hormoninės funkcijos išnykimo. Menopauzės pradžioje sutrinka mėnesinių cikliškumas, reguliarumas, atsiranda įvairių, neretai nemalonių, simptomų: galvos skausmas, padidėjęs dirglumas, nervingumas, prakaitavimas, karščio pylimai,vėliau ryškėja moters lytinių organų involiucijos (senėjimo) procesai.
Manoma, kad biologinė žmogaus kūno evoliucija beveik sustojo prieš 10 tūkst. metų. Mokslininkai nustatė, kad nebesikeičia ir menopauzės pradžia, nors moterų gyvenimo trukmė ilgėja. Todėl daugėja šį gyvenimo tarpsnį pasiekiančių ir išgyvenančių moterų. Pavyzdžiui, prieš 2 tūkst. metų menopauzės sulaukdavo mažiau nei 30 proc. (anksti mirdavo gimdydamos, nuo infekcijų ir kitų priežasčių), o dabartiniais laikais – net 95 proc. moterų. Bet ir anksčiau, ir dabar menopauzė prasideda sulaukus vidutiniškai 51,3 m. amžiaus, rūkančioms moterims ateina 1–2 metais anksčiau. Ilgėjant tikėtinai gyvenimo trukmei, vis daugiau moterų sulaukia menopauzės, ir ji tampa labai aktualia ne tik klinikinės medicinos, bet ir gyvenimo kokybės, visuomenės sveikatos ir gerovės problema. Menopauzė yra fiziologinė būsena, ir moters organizmas turėtų visiškai kompensuoti šiuo periodu atsiradusį estrogenų trūkumą, tačiau menopauzė be sveikatos sutrikimų pasitaiko tik apie 25 proc. moterų. Daugumai (75 proc.) tuo metu pasireiškia klimakterinis sindromas, atsirandantis dėl estrogenų trūkumo, kurio simptomai reikšmingai blogina savijautą ir gyvenimo kokybę.
Klinika
Menopauzės simptomai skiriami į ankstyvuosius (vazomotorinius ir psichologinius), tarpinius ir vėlyvuosius.
Ankstyvieji simptomai:
-
Vazomotoriniai simptomai (pre- ir perimenopauzė), atsirandantys dėl sumažėjusio ar kintančio (svyruojančio) estrogenų ir padidėjusio gonadotropinų kiekio: karščio pylimas, prakaitavimas (ypač naktimis), širdies plakimai, galvos skausmas, svaigimas, ūžimas ausyse, šaltkrėtis, pilvo pūtimas, padidėjęs kraujospūdis ir kt. Vazomotoriniai simptomai intensyviausiai pasireiškia prieš menopauzę ir pirmaisiais 5–8 menopauzės metais.
-
Psichologiniai simptomai (pre- ir perimenopauzė): miego sutrikimai, susilpnėjusi atmintis, sutrikusi dėmesio koncentracija, nuovargis, dirglumas, depresija, prislėgta nuotaika, sumažėjęs lytinis potraukis.
Tarpiniai simptomai:
-
Šlapimo ir lytinių organų pokyčiai: makšties sausumas (vulvos niežėjimas ir deginimas, skausmingi lytiniai santykiai, nenumaldomas noras šlapintis, įtampos šlapimo nelaikymas).
-
Odos sausėjimas, retėjantys plaukai, lūžinėjantys nagai, sąnarių ir kaulų maudimas, skausmas.
Vėlyvieji simptomai: osteoporozė, širdies ir kraujagyslių ligos, senatvinė demencija (Alzheimerio liga).
Pasekmės
Poreprodukcinis moters gyvenimo periodas užima apie 1/3 moters gyvenimo, todėl yra labai reikšmingas. Praėjus vidutiniškai 10 metų nuo menopauzės pradžios prasideda lėtinės ligos, kurios tampa pagrindine pablogėjusios gyvenimo kokybės, sergamumo ir mirtingumo priežastimi.
Šiuo gyvenimo tarpsniu moterims dažniau diagnozuojamos įvairios lėtinės ligos ir sveikatos sutrikimai: nutukimas, metabolinis sindromas, cukrinis diabetas; širdies ir kraujagyslių ligos; osteoporozė, osteoartritas; senatvinė silpnaprotystė, pažinimo funkcijos sutrikimai, depresija; piktybiniai navikai.
Britų menopauzės draugijos atliktas tyrimas parodė, kad daugelis Jungtinės Karalystės moterų nesupranta menopauzės įtakos jų sveikatai ir nežino, kad gali apsisaugoti nuo rimtų sveikatos sutrikimų tuo gyvenimo periodu. Draugija nurodo, kad pirminės sveikatos priežiūros grandies gydytojai kiekvieną moterį apie 50-uosius jos gyvenimo metus turėtų konsultuoti ir sudaryti individualų sveikatos priežiūros planą menopauzės ir vėlesniam periodui siekiant ilgesnio ir sveikesnio gyvenimo. Sveikatos sutrikimų profilaktika efektyviausia menopauzės pradžioje.
Gydytojai moteriai turėtų priminti, kad senėjimą spartina: miego stoka, prasta mityba (ypač vadinamasis greitas maistas), rūkymas, gausus kavos vartojimas, cukrus ir saldikliai, nervinė įtampa darbe ir namuose, mažas fizinis aktyvumas, netinkamas požiūris į save, savo amžių ir senėjimą. Senėjimą lėtina: fizinis aktyvumas, protinė veikla, per didelio kūno svorio mažinimas, sveikatai kenksmingų įpročių (rūkymo ir kt.) atsikratymas, dalyvavimas profilaktinėse programose ir kt.
Gydymas: Pakeičiamoji lytinių hormonų terapija
Klimakterinis sindromas daugeliui moterų sukelia įvairių varginančių simptomų, todėl turėtų būti gydomas. Pačios moterys atsiradusių negalavimų dažnai nebūna linkusios sieti su menopauze ir pagalbos pirmiausia kreipiasi į šeimos gydytojus, pavyzdžiui, dėl padidėjusio ar svyruojančio kraujospūdžio, širdies plakimų, nemigos, padidėjusio dirglumo ir kitų nemalonių jutimų.
pakeičiamoji hormonų terapija (PHT) yra vienintelis patogeneziškai pagrįstas ir veiksmingas klimakterinio sindromo gydymo būdas. Tai gydymas estrogenų arba estrogenų/progestinų deriniais siekiant palengvinti klimakterinio sindromo simptomus arba apsaugoti moterį nuo menopauzės sukeliamų ligų.
Dabar išskiriami keturi PHT tipai:
-
estrogenų monoterapija;
-
progestinų monoterapija;
-
sudėtinė estrogenų ir progestinų terapija (ji būna dvejopa: ciklinė – perimenopauzės laikotarpiu, kai yra sutrikęs mėnesinių ciklas; permanentinė, nenutrūkstamu režimu – pomenopauzės laikotarpiu);
-
tibolonas – sintetinis steroidas, turintis estrogeninį, progestageninį ir androgeninį poveikį, skiriamas pomenopauzės laikotarpiu.
PHT poveikis skiriamas į neatidėliotiną ir ilgalaikį:
-
neatidėliotinas poveikis pasireiškia: vazomotoriniams, psichologiniams, urogenitaliniams ir raumenų-skeleto sistemos simptomams;
-
ilgalaikis poveikis pasireiškia: osteoporozei, širdies ir kraujagyslių sistemai, pažinimo funkcijai, piktybinių navikų rizikai, venų tromboembolijai, insultui.
Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad PHT yra veiksmingiausia vazomotorinių klimakso simptomų gydymo priemonė: efektyviai šalina ar lengvina karščio, prakaitavimo antplūdžius, nakties prakaitavimą, makšties sausmę, lytinių santykių skausmingumą.
Gydymas perimenopauzės periodu
Klinikiniu požiūriu, perimenopauzės simptomai turėtų būti gydomi atsižvelgiant į šiam periodui būdingą hiperestrogeninę ir hipoprogestageninę būkles. Ji pasireiškia endogenine kiaušidžių hiperstimuliacija: krūtų jautrumu ir padidėjimu, skysčių susilaikymu organizme, migrenos simptomais, nepastovia nuotaika, nereguliariu ir užsitęsusiu mėnesinių ar disfunkciniu kraujavimu, endometriumo hiperplazija.
Perimenopauzės simptomams gydyti taikoma:
-
progestinų monoterapija antroje ciklo fazėje, jei pagrindinis simptomas – sutrikęs ciklas;
-
PHT – skiriama atsiradus vazomotorinių simptomų arba jei reikia sureguliuoti mėnesinių ciklą;
-
hormoninė kontracepcija – pasirinktiniai mažų dozių preparatai arba hormoninė spiralė, kai dar reikalingas kontraceptinis poveikis.
Pakaitinei progestinų terapijai dažniausiai vartojami geriamieji preparatai : didrogesteronas ir medroksiprogesterono acetatas. Prieš skiriant moteriai PHT įvertinami galimi rizikos veiksniai: bendra sveikatos būklė, klinikinė anamnezė (persirgtų ligų), šeimos anamnezė, širdies ir kraujagyslių ligų rizika, osteoporozės rizika. Atliekamas ginekologinis tyrimas, lytinių organų ultrasonografija, PAP tyrimas, krūtų apčiuopa, mamografija (12 mėn. iki PHT), nustatomas kūno masės indeksas, įvertinamas kraujospūdis.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas. Ekspertų rekomendacijos“ 2015 m.