JAV Nacionalinis sveikatos institutas lėtinį nebakterinį prostatitą ir lėtinio dubens skausmo sindromą priskiria tai pačiai klinikinei kategorijai. Šios ligos atveju patiriamas urologinis skausmas ar diskomfortas dubens srityje, bet uropatogeninių mikroorganizmų nerandama (tiriant standartiniais mikrobiologiniais metodais). Liga laikoma lėtine, jeigu jos simptomai tęsiasi 3 mėnesius ar ilgiau per pastaruosius 6 mėnesius.
Lėtinis dubens skausmo sindromas gali reikštis su uždegimu ar be jo. Ligoniai skundžiasi šlapimo takų dirginimo ir obstrukcijos simptomais, nors šlapime infekcijos požymių nenustatoma, sėklidžių skystyje randama daug uždegimo ląstelių. Skausmas gali būti įvairaus intensyvumo ir lokalizacijos: juntamas tarpvietėje, virš gaktos, kapšelyje, šlaplėje, strėnų srityje. Atliekant digitalinį tyrimą kartais nustatomas susiaurėjęs išangės raukas, apčiuopiama minkšta priešinė liauka.
Priežastys, diagnostika
Lėtinio prostatito (lėtinio dubens skausmo sindromo) kilmė nežinoma. Naujausi tyrimai paneigė infekcinę ligos kilmę. Daugelis tyrėjų tvirtina, kad liga susijusi su genetiniais, hormoniniais ir autoimuniniais veiksniais bei mechanizmais, todėl parinkti veiksmingą gydymą dažnai būna keblu. Pagal vieną populiarių teorijų, prostatos uždegimą gali skatinti hormoniniai sutrikimai. Šias prielaidas paremia mepartricino – vaisto, kuris sumažina estrogenų kiekį prostatoje – efektyvumas gydant lėtinį prostatitą.
Kai kurie tyrėjai nurodo, kad lėtinio prostatito (lėtinio dubens skausmo sindromo) patogenezė gali būti susijusi su sutrikusia estrogenų ir androgenų pusiausvyra, tai paremia ir gyvūnų modelių tyrimai. Nustatyta, kad padaugėjus estrogenų ir sumažėjus androgenų prostatos epitelyje sumažėja dihidrotestosterono, o padaugėja estradiolio ir estrono, ypač liaukos stromoje. Estrogenai sukelia stromos fibromuskulinę proliferaciją, todėl juntamas skausmas. Tyrimai su gyvūnais rodo, kad, žiurkių patinėliams davus estrogenų, išryškėja prostatos pokyčių, kurie vėliau pereina į prostatitą. Estrogenai stimuliuoja makrofagus ir leukocitus, skatina jų migraciją į uždegimo zoną, mieloperoksidazės, trombocitų išskiriamo augimo faktoriaus, beta transformacinio augimo faktoriaus atsipalaidavimą, tai didina audinių pažeidimą. Estrogenai atlieka ankstyvojo paleidimo vaidmenį, sukelia prostatos audinių pabrinkimą, sąstovį, skatina lėtinį uždegimą, manoma, dalyvaujant autoimininiams mechanizmams.
Lėtiniam prostatitui (lėtinio dubens skausmo sindromui) diagnozuoti pasiūlyta įvairių diagnostikos kriterijų, bet nė vienas nėra validuotas, iki šiol nėra patikimų šios ligos žymenų. Tai kelia painiavą diagnozuojant ligą ir parenkant gydymą.
Ši liga diagnozuojama, jei nenustatoma kitų galimų dubens skausmo ir diskomforto priežasčių: vėžio, pasėlyje išaugintos infekcijos, anatominių defektų, seksualinių, elgesio ar emocinių sutrikimų.
1999 metais Nacionalinis sveikatos institutas patvirtino standartizuotą lėtinio prostatito simptomų skalę (NSI-LPSS, angl. NIH-CPSI). Tai ne tik palengvino ligos diagnostiką ir gydymo parinkimą, bet ir sudarė sąlygas standartizuoti ir palyginti klinikinių tyrimų rezultatus. NSI-LPSS – tai pacientui skirtas labai informatyvus klausimynas, padedantis objektyvizuotai įvertinti lėtinio prostatito sukeliamo skausmo lokalizaciją, intensyvumą, pobūdį, iritacinius ir obstrukcinius šlapimo takų simptomus, paciento gyvenimo kokybę.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 7, 2015