Paprastai, diskutuojant apie bakterijų sukeltas infekcines ligas, kalbama apie galimus jų sukėlėjus, jų jautrumą antibakteriniams preparatams, tikėtiną gydymo veiksmingumą ir galimus šalutinius reiškinius. Kasdien klinikinėje praktikoje sprendžiama daugybė individualių situacijų, kokį konkretų antibakterinį preparatą parinkti ligoniui vienos ar kitos ligos atveju, bet retai susimąstoma, ar paskirto vaisto forma yra tinkama jį vartosiančiam pacientui. Didžiulę antibakterinių preparatų vartotojų grupę sudaro vaikai, vyresni ir (ar) daugybe gretutinių ligų sergantys asmenys. Viena iš galimo nesėkmingo bet kokios ligos gydymo priežasčių yra negalėjimas nuryti tabletės ar kapsulės (kitaip tariant kietos vaisto formos), sąlygojantis gydymo režimo nesilaikymą ir bloginantis gydymo kokybę. Ši problema ypač aktuali pediatrijoje ir gerontologijoje. Atėjus šaltajam metų laikui, tikėtina, kad infekcinių ligų tik daugės. Antibakterinių preparatų pasirinkimas yra tikrai didelis, tačiau kitokią formą nei tabletės, kapsulės ar injekcinis tirpalas turi tikrai ne kiekvienas.
Negalėjimas nuryti kietos formos vaisto – rimta problema
Kiekvienais metais Vokietijoje gydytojai išrašo apie 600 milijonų vaistų pakuočių [2]. Didžiąją dalį jų (65–70 proc.) sudaro kietų formų vaistai (įvairių dydžių ir formų tabletės ar kapsulės). Greičiausiai tai susiję su techniniais vaistų gaminimo ypatumais: kietas vaistų formas pagaminti yra paprasčiau ir pigiau, šios formos paprastai yra farmakologiškai stabilesnės [2]. Tačiau, siekiant pasinaudoti kietų vaistų formų pranašumu, dažnai pamirštama, kad pacientas, kuriam skiriamas vaistas, turi atitikti pagrindinę sąlygą – gebėti nuryti vaistą. Kalbant apie negalėjimą nuryti tablečių ar kapsulių nesant organinės virškinimo trakto patologijos, sunku suprasti, kad tai gali būti kliūtis sėkmingai gydyti ligą. Vis dėl to literatūroje vis dažniau rašoma, kad paskirta netinkama vaisto forma gali lemti ir lemia gydymo nesėkmę. Dažniausiai problemų kyla vaikams, daug gretutinių ligų turintiems ar vyresnio amžiaus asmenims, bet ne išimtis – ir bet kurio amžiaus gan sveiki suaugusieji. Tyrimų metu [1, 2] pastebėta, kad su kietų vaistų formų rijimo sutrikimais dažniau susiduria moteriškosios lyties atstovės, žmonės, turintys disfagiją (ne tik ryjant kietų formų vaistus) (koreguotas šansų santykis – 7,9; p < 0,0001) ar sergantys psichikos ligomis (koreguotas šansų santykis – 1,8; p < 0,05), taip pat asmenys, sergantys sunkiomis ligomis (pvz., vėžiu). Iš esmės sunkumą nuryti kietas vaistų formas galima paaiškinti trimis pagrindiniais veiksniais: funkciniai ir anatominiai skirtumai, susiję su amžiumi ir lytimi, funkciniai ir struktūriniai sutrikimai bei fizinės vaisto formos savybės [2]. Tikėtina, kad tai susiję su žmogaus suvokimu, jog vientisą kietą daiktą reikia kramtyti ar čiulpti, nes priešingu atveju galima užspringti. Dėl šios priežasties protas tarsi neleidžia ryklei atsipalaiduoti ir nuryti tabletę ar kapsulę (kietą, vientisą daiktą). Atskira grupė pacientų rijimo sutrikimų turi ir dėl organinės patologijos (pvz.: stemplės striktūros, burnos, ryklės, stemplės onkologinės ligos ir pan.). Tačiau daug kalbant apie individualizuotą gydymą, būtų sąžininga pagalvoti ir apie individualią priežastį, lėmusią vieną ar kitą reiškinį, šiuo atveju negalėjimą nuryti tabletės ar kapsulės. Kaip jau minėta, dažniausiai sunkumų nuryjant kietas vaistų formas turi vaikai. Paprastai nuo pat mažų dienų jie nemėgsta gerti tablečių, kapsulių, nesvarbu, ar tai būtų vitaminas ar neišvengiamas sunkiai ligai gydyti reikalingas vaistas. Bene dažniausias mažųjų pacientų pasiteisinimas, kad tabletė užstringa gerklėje. Atliktas tyrimas rodo, kad 20–40 proc. vaikų negali nuryti standartinio dydžio tabletės ar kapsulės [1]. Blogiausia tai, kad vaikystėje patiriama baimė nuryti kietos formos vaistą gali varginti ilgai, užsitęsti iki paauglystės ar dar ilgiau, o kartais ir visą gyvenimą. Suaugusiųjų amžiuje, literatūros duomenimis, šią problemą turi apie 40 proc. asmenų [2], kuriems nekyla sunkumų nuryjant maistą ar geriant skysčius, tačiau nuryti kietų vaisto formų dėl vienų ar kitų priežasčių jie tiesiog negali. Bandant išsiaiškinti, kokios šio reiškinio priežastys, paaiškėjo, kad 80 proc. suaugusiųjų nepakenčia tabletės įstrigimo gerklėje pojūčio, 48 proc. nuryjama tabletė palieka nemalonų skonį burnoje, 32 proc. asmenų jaučiasi taip, lyg jiems su vaistu būtų užkemšama burna.
Siekiant detaliau įvertinti vis dažniau problema pripažįstamą kietų vaistų formų rijimo sutrikimą, atliktas detalus klinikinis tyrimas [2], kuriame dalyvavo 1051 suaugusysis. Vertinant tyrimo rezultatus (gautus susumavus specialiai klinikiniam tyrimui sudarytų klausimynų atsakymus), paaiškėjo, kad 37,4 proc. tiriamųjų dėl vienokių ar kitokių priežasčių negeba, negali nuryti kietos vaisto formos (iš jų 24,2 proc. su šia problema susiduria kasdien arba dažnai, 28,0 proc. kartais, 47,8 proc. retai), o apie 10 proc. dėl šio sutrikimo iš viso liaujasi vartoję vaistus [2]. Daugiau nei trečdalis kietų vaistų formų negalinčių nuryti pacientų (39,4 proc.) šį sutrikimą įvardijo kaip išties labai rimtą ir sudėtingą, 48,1 proc. – kaip iš dalies rimtą ir tik 12,5 proc. – kaip nesudėtingą.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 8, 2015