Pagrindinė vitamino D funkcija – dalyvavimas kalcio ir fosforo reabsorbcijoje plonosiose žarnose ir inkstuose bei kaulo mineralizacijos procese. Šis tirpus riebaluose vitaminas patenka į žmogaus organizmą per odą arba žarnyną. Veikiant saulės ultravioletinei spinduliuotei odoje 7-dehidrocholesterolis (7-DHC) virsta į previtaminą D3, kuris virsta vitaminu D3, patenka į odos kapiliarus ir susijungia su vitaminą D jungiančiu baltymu. Žarnyne absorbuojamas vitaminas D2 (ergokalciferolis) arba vitaminas D3 (cholekalciferolis), kuris per limfinę sistemą patenka į kraują.
Vitamino D metabolizmas ir reikšmė
Vitaminas D3, susijungęs su jį sujungiančiu baltymu, yra pernešamas į kepenis ir paverčiamas į 25(OH)D. 25(OH)D patenka į kraujotaką, vėl susijungia su vitaminą D jungiančiu baltymu ir yra nunešamas į inkstus, kur virsta aktyvia forma 1,25(OH)2D [1]. 1,25(OH)2D kiekiui įtakos turi parathormonas, kalcis, fosforas, fibroblastų augimo faktorius 23 ir pats 1,25(OH)2D [1]. Fermentas 25-hidroksivitamino D-24-hidroksilazė suardo tiek 25(OH)D, tiek 1,25(OH)2D į biologiškai neaktyvią, vandenyje tirpstančią kalcitrioninę rūgštį [1].
Mokslininkai pateikia duomenų, kad vitaminas D gali dalyvauti onkologinių, endokrininių, ginekologinių, širdies ir kraujagyslių, psichikos, neurologinių, autoimuninių ir alerginių ligų patogenezėje [2-9]. Tyrimai rodo, kad vitamino D trūkumas sąlygoja hiperparatiroidizmą, kuris yra susijęs su uždegimo procesais, skatinančiais aterosklerozės vystymąsi, didina arterinės hipertenzijos, hiperlipidemijos, cukrinio diabeto (CD), metabolinio sindromo, periferinių kraujagyslių ligų, demencijos, Alzheimerio ligos ir astmos riziką [10-14]. Dėl plataus vitamino D poveikio paskutiniu metu jis dažniau yra vadinamas hormonu nei vitaminu.
Pakankamas vitamino D kiekis ypač svarbus nėščioms moterims, kūdikiams ir vaikams. Vitamino D stokojantiems vaikams padidėja kvėpavimo takų infekcijų dažnis, papildomai skiriant šį vitaminą – rizika mažėja [15, 16], o vaikams, sergantiems astma, didelės vitamino D dozės (500–2000 IU/per dieną) reikšmingai sumažina astmos paūmėjimų skaičių [17]. Suomijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad kūdikiams, kurie pirmaisiais gimimo metais gavo po 2000 IU/d vitamino D3, 1 tipo CD rizika iki 30 metų amžiaus sumažėjo 78 proc. [18]. Nepakankama vitamino D koncentracija nėštumo metu yra susijusi su nepakankamu kūdikio vitamino D kiekiu, rachito ir hipokalceminių traukulių rizika [19, 20]. Jei vitamino D nėštumo metu mažiau nei 20 nmol/l, 9 m. amžiaus vaikams nustatomas sumažėjęs kaulų mineralinis tankis, o vyresniame amžiuje padidėja osteoporozės rizika [21, 22]. Vitamino D trūkumas nėštumo metu yra susijęs su didesne CD, išsėtinės sklerozės, viršutinių kvėpavimo takų, astmos rizika vaikui [23, 24, 25].
Vitamino D koncentracijos nustatymas
Norint nustatyti vitamino D atsargas organizme, rekomenduojama tirti 25(OH)D, nes ši forma gyvuoja ilgiau nei 1,25(OH)2D [1]. Vitamino D trūkumas nustatomas, kai 25(OH)D koncentracija yra mažesnė nei 50 nmol/l [26].
Tiriant vitamino D kiekį kūdikiams (iki 1-erių metų amžiaus) rezultatai dažnai būna netikslūs. Taip yra todėl, kad kūdikio organizme vitamino D formos yra neaktyvios. Viena iš tokių neaktyvių formų yra 3-epi-25(OH) vitamino D3 forma (epimerai). Kūdikio iki 1-erių metų amžiaus kraujyje aptinkami dideli epimerų kiekiai – 20–98 proc. Epimerai sudaro 8,7–61 proc. bendro 25(OH) D kiekio. Dėl šios priežasties 25(OH)D koncentracija nustatoma normos ribose arba net per didelė (kartais net toksiška), nors vėliau kūdikiui išsivysto rachitas. Jeigu visgi gydytojas mano, kad kūdikiui būtina atlikti 25(OH)D kiekio tyrimą, reikia ištirti ir kitų mikroelementų koncentraciją (kalcio, fosforo), taip pat prieskydinės liaukos hormonų kiekį.
Nors nėra auksinio standarto, kurį vitamino D ištyrimo metodą pasirinkti, skysčių chromatografija-tandeminė masių spektometrija yra laikoma viena tiksliausių 25(OH)D kiekiui nustatyti. Vitamino D kiekį galima nustatyti ir taikant imunofermentinius bei radioimuninius tyrimus. Šie tyrimai yra labiau prieinami kasdienėje praktikoje, taikant juos reikalingas mažesnis kraujo kiekis (tai ypač aktualu, kai tyrimas atliekamas kūdikiams), tačiau manoma, kad šie metodai nėra visiškai tikslūs [27]. Siekiant palyginti imunofermentinių ir radioimuninių tyrimų ir skysčių chromatografijos-tandeminės masių spektometrijos rezultatus matuojant 25(OH)D koncentraciją, buvo atliktas tyrimas su kūdikiais [27]. Rezultatai parodė, kad, naudojant skirtingus tyrimo metodus, 25(OH)D kiekis skiriasi ir blogai koreliuoja tarpusavyje. Manoma, kad imunofermentiniuose ir radioimuniniuose tyrimuose didesnės vitamino D koncentracijos nustatomos dėl sąveikos su vitamino D metabolitais [27].
Pietų Australijoje atliktas tyrimas, kuriame buvo tiriamas 25(OH)D kiekis nėščioms moterims 3-iąjį nėštumo trimestrą ir jų kūdikiams, taikant du skirtingus tyrimo metodus – imunofermentinį ir skysčių chromatografijos-tandeminės masių spektometrijos [20]. Vidutinė 25(OH)D koncentracija nėščioms moterims buvo 48 nmol/l, o naujagimiams – 68 nmol/l. Nustatyta, kad vitamino D kiekis nėštumo metu turi įtakos vitamino D kiekiui, kuris nustatomas kūdikiams [20]. Abiem metodais nustatytas 25(OH)D kiekis koreliavo tarpusavyje, tačiau didesnė vitamino D koncentracija buvo nustatyta taikant imunofermentinį metodą.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2016 Nr. 1