Doc. dr. Tauras Mekas,
Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius
Astrida Lindgren – nuostabi rašytoja. Ta karta, kuri užaugo sovietmečiu, buvo atskirta nuo daugelio pasaulio vertybių. Tačiau Astridos Lindgren atskirti nuo prarastosios kartos neišdrįso net visą galinti V. Putino darbovietė. Regis, kad ta moteris buvo galingesnė net už Margaret Tečer. Ir jeigu net sovietinio KGB prisibijoma, rašytoja vaistininko darbą tapatino su piliulių voliojimu, tai kas mums belieka. Nes piliulės – viena seniausių ir geriausiai žinomų vaistų formų.
Istorijos uždangą praskleidus
Pirmąsias užrašytas žinias apie piliules aptinkame Eberso papiruse (1550 m. pr. Kristų). Ar tokių žinių nebuvo anksčiau? Žinoma, buvo, tik dar neturime įrodymų. Bet tai yra mūsų, o ne piliulių bėda. Yra vaistininkystės istorikų, kurie sugretina piliulių gamybos atradimą su šventojo Egipto vabalo Skarabėjaus (lietuviškai leiskite šiame straipsnyje jo nevadinti) darbu. Mes, vaistininkai, gal ir nesame tokie šventi, kaip Skarabėjus, tačiau piliules ridenti mokame (bent jau didžioji mūsų dalis), taip tarsi atkartodami pasaulio sukūrimo stebuklą.
Piliulių gamyba, kaip ir pasaulio kūrimas, leidžia suderinti tokius dalykus, kuriuos sveikas protas neleistų sudėti krūvon. Piliulėse taikiai sugyvena ir žmogui padeda tokios skirtingos medžiagos, kurios susitikusios tirpale ar kokiuose nors milteliuose be jokios abejonės kibtų viena kitai į atlapus. Piliulė, tarsi Jungtinių Tautų organizacija, padeda sugyventi viename Žemės (ar piliulės) rutulyje ir Iranui, ir Izraeliui. Kaip ir apvalusis pasaulis, apvalioji piliulė yra labai sena. Nežinoma, kas jas ritino anksčiau nei egiptiečiai, tačiau aišku, kad jos ritinėjosi visoje senojoje vaistininkystėje.
Tibeto legenda
Piliulės aptinkamos ir Ajurvedoje, ir kinų vaistininkystėje, o Tibete jos apskritai tapo legenda. Tibeto piliulės, gaminamos laikantis visų šios nuostabios vaistininkystės taisyklių ir tradicijų, šlifuojamos veikiant vėjui ir saulei tam, kad sugertų šių žmogaus proto ribas viršijančių pradų galias ir padėtų kenčiantiesiems. O Tibeto brangenybių piliulių sudėtyje gali būti iki 165 sudedamųjų dalių (kur gi žiūri Tibeto farmakologai?). Nukenksminti metalai – auksas (kas gi pamokytų, kaip nukenksminti pragaištingą aukso veikimą, jau ketvirtį amžiaus išgyvenusioje Naujojoje Lietuvoje?), sidabras, varis… O kur dar deimantų dulkės, fosilijos (neturi ramybės vargšai dinozaurai ne tik Juros periodo parke, bet ir vaistinėje), augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagos…
Medžiagų piliulėms paruošimas ir jų gamyba gali trukti keletą mėnesių, ir tik patys geriausieji Tibeto vaistininkystės specialistai ją išmano. Šios piliulės gali padėti paliestiesiems šių dienų bėdų – spinduliuotės, apsinuodijimo aplinkos teršalais, užsikrėtusiesiems ŽIV. Tačiau ypač sudėtinga šių piliulių gamyba ir kvapą gniaužiančios indikacijos – dar ne viskas. Jas vartojant ypač svarbu laikytis taisyklių, o šias išsiaiškinti yra farmacinė paslauga. Cituoju: „Negalima išpakuoti piliulių saulės, ryškios lempos šviesoje, vėjyje, kur drėgna ir šlapia. Paruošti vartoti ir gerti tik prieblandoje. Prieš einant gulti piliulė neišvyniota iš antspauduotos medžiagos sutrinama. Po to medžiaga atvyniojama ir vaistų milteliai supilami į puodelį. Milteliai užpilami trupučiu karšto virinto vandens, puodelis uždengiamas švariu audiniu ir vaistai paliekami stovėti per naktį. Tą naktį labai svarbu miegoti šiltai apsivilkus ir apsiklojus. Apie 5 valandą ryto vaistai išmaišomi bevardžiu pirštu. Jei po nakties vaistai per šalti, galima įpilti truputį šilto vandens. Išgėrus vaistus, reikia užsigerti puodeliu šilto virinto vandens. Be to, budistai turi kartoti Medicinos Budos mantrą. Kad vaistas veiktų optimaliai, būtina laikytis šių mitybos ir elgesio taisyklių: jokio alkoholio, jokios mėsos, jokios žuvies, jokių kiaušinių, jokių šviežių vaisių ar daržovių, jokio kepto, aštraus, rūgštaus maisto, jokių česnakų. Jokio dvasinio ir fizinio persitempimo, lytinių santykių.“
Vaistas – sudėtingas kūrinys
Koks sudėtingas kūrinys yra vaistas ir kiek dalykų lemia jo veikimą! Tik nesakykite to tinklų vadybininkams, nes čia nėra nė žodžio apie lentynėlės aukštį ar padėjimo vietą. Piliulė vėl apnuogina vaistininkystės kilmę, greitai perkirsdama pasaulį į dvi dalis, kurių vienoje aidės verksmas ir dantų griežimas. Taigi palikime tuos daug žinančius ir neagresyvius budistus ir pažvelkime į 1000 metus po Kristaus, Islamo šviesos nutviekstą mokslo pasaulį.
Medicinos kunigaikštis Avicena, Medicinos kanono penktojoje, sudėtingų vaistų knygoje, visą skyrių paskiria piliulėms. O šis skyrius – ir aprašomų žaliavų kilme (čia vyrauja indiškoji materia medica), ir gamybos būdais – virimai iki sutirštėjimo, sijojimas per šilką ir t. t. – tarsi pirštu beda – čia ajurvedinis paveldas. Avicena menkai aprašinėja piliulių gamybos subtilumus (ir taip aišku, kad jei kieno ir pakyla ranka gaminti piliules, tai ji yra palaiminta ir nutvieksta mokslo šviesos). Svarbu yra indikacijos, dydis, nurodymai, kuo užgerti piliules, bei dieta, kurios turi būti laikomasi jomis gydantis.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2016 Nr. 2