Miglė Kulbokė
LSMU Onkologijos ir hematologijos klinika
Lėtinė limfoleukemija (LLL) dar vadinama smulkių B limfocitų limfoma ar lėtine limfocitine leukemija – viena iš lėtinių limfoproliferacinių ligų rūšių, jai būdingas subrendusių limfocitų skaičiaus didėjimas kaulų čiulpuose, limfoidiniame audinyje bei periferiniame kraujyje. Lėtinė limfoleukemija sudaro ~30 proc. visų leukemijų, pagal paplitimą yra dažniausia Vakarų Europoje, su šia liga sergančiais pacientais susiduria visų specialybių gydytojai. Dažniau serga vyrai nei moterys (2:1), sergamumo pikas ~70 metų, tai yra vyresnio amžiaus žmonių liga. Ligą sukeliančios priežastys nėra aiškios, tačiau sergančiųjų pirmos eilės giminaičiai turi kelis kartus didesnę riziką susirgti LLL.
Ligos simptomai
Didžiajai daliai pacientų liga aptinkama atsitiktinai, šeimos gydytojui atlikus kraujo tyrimą. Dažnai pacientus vargina ženkli „B simptomatika“:
- nuovargis, bendras silpnumas;
- neaiškios kilmės karščiavimas;
- naktinis prakaitavimas;
- svorio kritimas;
- odos niežulys;
- padidėję, neskausmingi periferiniai limfmazgiai (kaklo, pažastų, kirkšnių);
- maudimas po dešiniuoju ar kairiuoju šonkaulių lankais (dėl hepatomegalijos, splenomegalijos);
- greitai atsirandančios mėlynės, dažni kraujavimai (hemoraginis sindromas dėl trombocitopenijos);
- dažnos infekcijos (dėl sutrikusios imuninės sistemos).
Diagnostika
Lėtinė limfoleukemija įtariama radus absoliučią limfocitozę kraujyje, patvirtinamą kaulų čiulpų punkcijos bei tėkmės citometrijos duomenimis.
ü Bendrajame kraujo tyrime randama leukocitozė, absoliuti limfocitozė (>5 x 109/l), limfocitozė gali siekti iki 300 x 109/l. Esant pažengusiai ligai, BKT nustatoma ir anemija bei trombocitopenija.
ü Periferinio kraujo tepinėlis – >70 proc. limfocitų, matomi Gumprechto šešėliai (sutraiškyti limfocitų branduoliai) (2 pav.).
ü Biocheminiame kraujo tyrime gali būti padidėjęs LDH, šlapimo rūgšties kiekis.
ü Limfocitų imunofenotipavimas – tyrimas atliekamas tėkmės citometru, nustatomi limfocitų paviršiaus antigenai, būdingi LLL: CD19, CD20, CD5 (95 proc. atvejų), CD23, CD79a, neigiami FMC7, CD79b, Cyclin D1. Pagal žymenis LLL atskiriama nuo ūmios leukemijos bei kitų agresyvių limfomų.
ü Kaulų čiulpų punkcija ir biopsija – limfocitų infiltracija >30 proc.
ü Remiantis citogenetiniais tyrimais galima nuspėti ligos prognozę: daugumai LLL sergančių pacientų randama citogenetinių pokyčių, tiriant kariotipą, atliekant FISH tyrimą, dažniausios – 13q24 delecija (susijusi su ilgesniu išgyvenamumu), 11q23 delecija, 17p13 (p53) delecija (agresyvesnė ligos eiga bei blogesnė prognozė) (1 lentelė).
Diagnozavus ligą nustatoma ligos stadija, kuri yra svarbi gydymo taktikos parinkimui bei ligos prognozei (2, 3 lentelės).
.
Ligos eiga
Ne visiems pacientams, kuriems diagnozuota LLL reikalingas gydymas. Pacientams, kuriems randama saiki limfocitozė, nedidelė limfadenopatija, tačiau nėra ryškių kitų ligos simptomų, taikoma „laukimo ir stebėjimo“ taktika – kuomet atvykstama hematologo konsultacijos kas 3–6 mėnesius, pacientas apžiūrimas, kartojami kraujo tyrimai bei sprendžiama dėl gydymo reikmės.
Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad ankstyvas gydymas nepagerina išgyvenamumo.
v Iki 30 proc. pacientų liga neprogresuoja per visą gyvenimą ir gydymas jiems nereikalingas.
v ~30 proc. pacientų gydymas pradedamas tik nustačius diagnozę, eiga gali būti agresyvi ir sunkiai gydoma.
v ~30 proc. diagnozavus ligą nėra indikacijų pradėti gydymą, tačiau stebint pacientus po kurio laiko liga progresuoja ir skiriamas gydymas.
Indikacijos pradėti gydyti:
- limfocitų skaičiaus dvigubėjimas per mažiau nei 6 mėnesius;
- sunkėjanti anemija;
- progresuojanti trombocitopenija;
- didėjantys limfmazgiai;
- didėjanti, sukelianti skausmingumą splenomegalija, hepatomegalija;
- autoimuninės komplikacijos;
- Richterio transformacija, kai liga keičiasi į agresyvesnės eigos limfomą.
Gydymas
Lėtinė limfoleukemija yra neišgydoma liga. Gydymo tikslai yra šie:
- pasiekti ilgesnį laikotarpį be ligos;
- pagerinti paciento bendrą savijautą, gerinti gyvenimo kokybę;
- sulėtinti piktybinių limfocitų gamybą;
- kontroliuoti infekcines, imunines komplikacijas.
Kiekvienu atveju gydymo taktika aptariama individualiai, priklauso nuo bendros būklės bei gretutinių ligų, paciento amžiaus, socialinių veiksnių, genetinių prognozės veiksnių.
Lėtinei limfoleukemijai gydyti, esant indikacijoms, skiriama chemoterapija, imunoterapija monokloniniais antikūnais ar sudėtinis gydymas imunochemoterapija.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2016 Nr. 2