Epidemiologiniais duomenimis, pusė žmonių rėmens graužimą – pagrindinį GERL simptomą – jaučia bent kartą per mėnesį, maždaug penktadalis – kartą per savaitę, o maždaug kas dešimtas – kasdien. Kaip ir ligos eiga, taip ir gydymas gali būti įvairus, todėl svarbu žinoti skirtingų vaistų grupių ypatumus ir rekomenduojant vaistus pacientui atsižvelgti į pasireiškiančių simptomų dažnį ir intensyvumą.
Rėmuo, arba gastroezofaginis refliuksas (GERL), – tai liga, kuria sergant sutrinka apatinės stemplės dalies susitraukimai ir dėl to skrandžio (rečiau – dvylikapirštės žarnos) turinys nuolat patenka į stemplę (šis reiškinys ir vadinamas refliuksu). Pagrindinė GERL priežastis – rūgštaus skrandžio turinio atpylimas, t. y. refliuksas, o pagrindinė refliukso priežastis – nepakankamas antirefliuksinis barjeras. Jei sfinkterio raumenų žiedas, kuris atskiria stemplę nuo skrandžio, funkcionuoja gerai, rūgštus skrandžio turinys į viršų nekyla.
Gastroezofaginio refliukso ligos simptomus gali provokuoti tam tikri maisto produktai: kava, šokoladas, aštrus, riebus, keptas maistas, česnakai, svogūnai, pomidorų padažas, mėtos, apelsinai, obuoliai, alkoholis. Simptomus taip pat provokuoja gausus valgymas, pogulis tuoj po valgio, kai kurie vaistai – kalcio kanalų blokatoriai (teofilinas, nitratai, antihistamininiai vaistai). GERL dažniau pasireiškia esant diafragminei išvaržai, cukriniam diabetui (dėl sulėtėjusių peristaltinių stemplės judesių), nėštumui ir nutukimui (nėštumas ir nutukimas didina spaudimą pilvo ertmėje ir skrandyje).
Gydant šią ligą simptomai gali sumažėti ar visai išnykti, tačiau pasikeitus mitybai, gyvenimo būdui, kartais po streso vėl ima ryškėti gastroezofaginis refliuksas. Ligai progresuojant padidėja komplikacijų rizika ar net gresia stemplės adenokarcinoma.
GERL gydymui vartojamos vaistų grupės
Dažniausiai GERL gydyti vartojamus vaistus galima skirti į 3 grupes: antacidinius vaistus, histamino H-2 receptorių blokatorius bei protonų siurblio inhibitorius.
Skrandžio rūgštį neutralizuojantys preparatai – antacidiniai vaistai – palengvina gastroezofaginio refliukso simptomus – rėmenį ir sutrikusį virškinimą. Juos siūloma vartoti, kai GERL simptomai yra lengvi arba pasireiškia nedažnai, taip pat dėl itin greito poveikio jie vartojami kaip gydymo kitų grupių preparatais priedas. Šie vaistai nebrangūs, prieinami ir saugūs vartoti. Antacidinių vaistų sudėtyje paprastai yra magnio hidroksido, aliuminio hidroksido ar kalcio karbonato, kurie neutralizuoja skrandžio pH, taip sumažindami stemplės gleivinės ekspoziciją skrandžio rūgščiai ištikus GERL priepuoliui. Vaistai sukurti dar 1970 m. ir yra vartojami iki šių dienų. Šių vaistų poveikio pradžia yra greita, tačiau, palyginti su kitų grupių vaistais, jis tęsiasi gana trumpai – iki 60 minučių (poveikis gali pailgėti iki 3 valandų, jei vaistai vartojami su maistu). Antacidinius vaistus rekomenduojama vartoti kiekvieno valgio metu bei prieš miegą [5].
Kita didelė GERL gydymo vaistų grupė yra histamino H2 receptorių blokatoriai. Šiai grupei priklauso tokie vaistai, kaip ranitidinas, cimetidinas, famotidinas, nizatidinas. Histaminas išsiskiria organizme įvairių būklių metu, išsiskyręs virškinamajame trakte jis skatina skrandžio rūgščių sekreciją. Vaistas, jungdamasis su histamino H2 receptoriais, esančiais skrandžio pasieninėse ląstelėse, juos užblokuoja ir taip sumažina skrandžio rūgšties gamybą. Histamino H2 receptorių blokatoriai dažniau rekomenduotini epizodiniam vartojimui pagal poreikį. Vaistai skiriami gydyti I–II laipsnio ezofagitui, taip pat tiems pacientams, kurie patiria lengvus ar vidutinio sunkumo GERL simptomus. Histaminas pirmiausia reguliuoja bazinį rūgšties išsiskyrimą skrandyje ne valgio metu, todėl šiuos vaistus racionalu vartoti vakare. Paprastai vartojami vieną kartą vakare, kad būtų slopinama rūgščių sekrecija naktį. Šių vaistų trūkumas yra tas, kad ilgainiui jų rūgšties išskyrimą slopinamasis poveikis silpnėja. Dažniausiai histamino H2 receptorių blokatorių poveikis ima silpnėti po 2–6 savaičių nuo vartojimo pradžios. Manoma, kad taip nutinka dėl receptorių tolerancijos (tachifilaksijos) išsivystymo. Be to, histamino H2 receptorių blokatoriai mažina H2 receptorių skilimą, kuris gali kliniškai pasireikšti kaip rūgšties sekrecijos padidėjimas nustojus vartoti vaistus [4]. Nors histamino H2 receptorių poveikis pasireiškia vėliau, lyginant su antacidiniais vaistais, poveikio trukmė yra ilgesnė – šie vaistai efektyvūs 4–10 valandų po pavartojimo.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2016 Nr. 1