Lietuvos skausmo draugijos suvažiavimo svečias – Anglijoje šeimos gydytoju dirbantis lietuvis Tadas Žuromskis. Jis suvažiavime skaitė pranešimą „Galvos skausmas šeimos gydytojo praktikoje“. Su juo kalbamės ne tik apie Didžiosios Britanijos gyventojus varginančias neurologines ligas, bet ir apie tokių ligų Didžiojoje Britanijoje gydymą, šalies medicinos lygį, kalbamės kitomis visuomenės sveikatinimo temomis.
Gerbiamas Tadai, kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai profesionaliosios medicinos link?
Kauno medicinos akademiją (tada taip vadinosi ši aukštoji mokykla) baigiau 1995-aisiais metais ir išvykau tęsti mokslų į Vilnių. Beje, kai dar buvau studentas, kartu su kolega Kęstučiu Petrikoniu labai domėjausi skeleto-raumenų sistemos ligomis, dalyvavome ne vienuose manualinės terapijos kursuose, taigi sukaupiau nemažai praktikos šioje srityje – gydant pacientus, besiskundžiančius nugaros, kaklo skausmais, padedant jiems tokių skausmų išvengti.
Neurologijos rezidentūrą Vilniaus universitetinėje ligoninėje baigiau 2000-aisiais metais ir iškart pradėjau dirbti Mykolo Marcinkevičiaus ligoninėje neurologu. Dar po dvejų metų, 2002-aisiais, įstojau į doktorantūros studijas Kauno medicinos universitete (jau taip tada ši gydytojų ruošimo įstaiga vadinosi). Doktorantūros studijų kryptis buvo insultai – rinktis informacijos rezidentūrai 2004-aisiais išvykau į Švediją. Ten susipažinau su sveikatos sistema ir, neslėpsiu, grįžęs į Lietuvą pradėjau aiškintis, kaip būtų galima į tą šalį išvykti dirbti. Ėjo 2005-ieji metai, Lietuva buvo ką tik įstojusi į Europos Sąjungą – kodėl nepabandyti? Kreipiausi į Didžiąją Britaniją, pakvietė pokalbio dėl darbo ir netrukus gavau pasiūlymą.
Kai dar mokėtės, turbūt net neturėjote minties, kad baigęs studijas netrukus išvyksite svetur, gydysite ne Lietuvos gyventojus?
Lietuvoje man iš tiesų visai neblogai sekėsi, turėjau puikią galimybę suderinti valdišką darbą su privačiu, ir pacientų netrūko, tačiau tas virsmas įvyko tada, kai nuvykau į Švediją ir ten kurį laiką padirbėjau. Kaip kartais sakau, švedai manyje turbūt pasėjo virusą, nes ten pastebėjau, kad galima dirbti visai kitaip nei Lietuvoje, ir viskas gali būti kitaip. Mes visada galvojame, kad esame geriausi, kad geriausiai viską suprantame ir dirbame, bet Švedijoje pamačiau, kad sudarytos visai kitokios darbo sąlygos – lieka laiko ir tobulėti, skaityti, kaupti medicinos naujienas ir pan. Lietuvoje gydytojas turi plėšytis, dirbdamas keliose darbo vietose, neturi laiko gilintis į medicinos naujoves, save realizuoti… Ten įsitikinau, kad kitose šalyse yra kur kas palankesnės darbo sąlygos, kitaip vertinamas specialistas. Pavyzdžiui, Lietuvoje ateini į darbą – neturi nei tušinuko, nei popieriaus, reikia ieškoti, pirkti; ten tu tik ateik į darbą, kaip sakoma, plikomis rankomis, tik nepamiršk pasiimti į darbą savo galvos (juokiasi. – Aut.). Lietuvoje būdavo įvairiausių perturbacijų – reikdavo susirasti, kas atšvies formas, kad nereiktų rašyti ranka, susiderinti daugybę kitų dalykų, nes be to būtų labai trukdęsis darbas ir pan. Užsienyje gydytojui yra sudarytos visos sąlygos dirbti, suburta jam padedanti komanda.
Plačiau apie tai skaitykite „Skausmo medicina“ 2015 Nr. 2 – 2016 Nr. 1
Nuotraukoje – gyd. T. Žuromskis