Dilgėlinės epizodą bent kartą gyvenime patiria 20–25 proc. suaugusiųjų ir vaikų. Todėl suprantamas gydytojų dėmesys šiai, tokiai aktualiai problemai. Atliekami klinikiniai tyrimai, kaupiama ir analizuojama informacija, skelbiami nauji sutarimai ir rekomendacijos. 2014 m. atnaujintos Europos alergologų ir klinikinių imunologų (EAACI)/Europos Sąjungos GA2LEN tinklo specialistų/Europos dermatologų forumo (EDF) ir Pasaulio alergijos organizacijos (WAO) rekomendacijos dilgėlinės diagnostikos, klasifikacijos bei gydymo klausimais, kurios patvirtintos Europos medicinos specialistų sąjungos (UEMS).
2015 m. pakartotinai išleistos Lietuvai pritaikytos dilgėlinės rekomendacijos, leidžiančios gydytojui praktikui lengviau suprasti dilgėlinės diagnostikos aspektus bei parinkti tinkamą gydymą.
Dilgėlinės etiopatogenezė
Dilgėlinės klinikinės išraiškos tam pačiam pacientui gali būti labai įvairios. Ūminei dilgėlinei būdinga, kad pūkšlės, angioedema kartotųsi ne ilgiau kaip 6 sav. Tuo tarpu lėtinė dilgėlinė klasifikuojama į spontaninę ir indukuotą dilgėlinę. Tiek vienos, tiek kitos dilgėlinės patogenezėje svarbiausios – putliosios ląstelės. Putliųjų ląstelių degranuliacija yra aktyvus metabolinis procesas, kurio metu atsipalaiduoja įvairūs uždegimo mediatoriai (histaminas, triptazė, leukotrienai, prostaglandinai, kininai ir kt.). Putliųjų ląstelių degranuliacija ir histamino išsiskyrimas sukelia neinfekcinį uždegimą. Dėl išsiplėtusių kraujagyslių ir padidėjusio jų pralaidumo susiformuoja pūkšlė, edema, dėl nervinių galūnių dirginimo ima niežėti odą.
Paskatinti imunoglobulino E gamybą ir sukelti imuninės kilmės dilgėlinę gali vaistai, maisto alergenai, infekcija. Dažnai lėtinė dilgėlinė gali pasireikšti kaip lėtinė neaiškios kilmės infekcija. Tai gali lemti ir virusinė (A, B hepatitas, lėtinė viršutinių kvėpavimo takų infekcinė liga), ir bakterinė (nazofaringitas, sinusitas, Helicobacter pylori), ir grybelinė (ypač išplitusi žarnyno kandidozė) infekcija, taip pat parazitinės, pirmuonių sukeliamos infekcijos. Svarbu išsiaiškinti, ar pacientas neserga lėtinėmis uždegimo ligomis: gastritu, refliuksiniu ezofagitu, tulžies pūslės ar jos latakų uždegimu, sistemine raudonąja vilklige.
Dilgėlinės diagnostika
Dilgėlinei būdingos staiga atsirandančios, smarkiai niežtinčios ir greitai išnykstančios papulės – ruplės. Bėrimai yra griežtų ribų, negausūs arba išplitę, susiliejantys. Ruplės dydis gali būti nuo kelių milimetrų iki delno dydžio. Bėrimai gali atsirasti įvairių kūno vietų odoje – plaukuotojoje galvos dalyje, ant delnų, padų (pav.). Dilgėlinės aktyvumas nustatomas pagal pūkšlių pobūdį ir niežėjimo intensyvumą. Dilgėlinės sukeltą niežėjimą malšina ne kasymas, o trynimas, todėl sergančiųjų odoje nebūna nudraskymų, matomas odos paraudimas, sukeltas trynimo (1 lentelė). Dažniausiai bėrimai išnyksta per 24 valandas. Kvinkės (Quincke) edemos atveju oda patinusi, pastoziška, tose vietose jaučiamas tempimas. Procesas pažeidžia veidą, lūpas, lytinius organus, liežuvį, gerklas. Gerklų pažeidimas pavojingas dėl gresiančios asfiksijos.
1 lentelė. Dilgėlinės aktyvumo vertinimas
|
Balai |
Pūkšlių pobūdis |
Niežėjimas |
|
0 |
Nėra |
Nėra |
|
1 |
Lengvos eigos ( |
Nedidelis
|
|
2 |
Vidutinio sunkumo (20–50 pūkšlių per 24 val.) |
Vidutinis (varginantis, bet netrukdo kasdienei veiklai, miegui) |
|
3 |
Intensyvus (>50 pūkšlių per 24 val. ar didelės susiliejančios) |
Stiprus (varginantis, trukdo kasdienei veiklai, miegui) |
Sergančiojo dilgėline tyrimo etapai:
•Dilgėlinės, jos tipo ir aktyvumo nustatymas (klinikinis tyrimas).
•Dilgėlinės priežasties ir mechanizmo nustatymas.
Klinikinio tyrimo metu išsiaiškinama išbėrimo trukmė, išbėrimo pradžios aplinkybės, pūkšlių pasikartojimo dažnumas, angioedemos buvimas, gretutinės ligos, infekcijos židiniai, šeiminė anamnezė (apie dilgėlinę, angiodemą, atopines ligas), virškinimo sutrikimai, ryšys su menopauze, menstruacijomis, vartojami vaistai, atsakas į dilgėlinės gydymą.
Antruoju etapu aiškinamasi, kokie veiksniai sukelia dilgėlinę (2 lentelė), atliekami mėginiai dilgėlinės mechanizmui, formai patikslinti.
Laboratoriniai tyrimai ir specialūs provokaciniai mėginiai turi būti atliekami kiekvienam pacientui individualiai, pagal įtariamą dilgėlinę sukėlusį veiksnį. Provokaciniai mėginiai ir išplėstiniai specialūs tyrimai atliekami specializuotuose centruose. Buvusi vaistų ar maisto alergija, pasibaigusi anafilaksine reakcija, yra kontraindikacija atlikti provokacinį mėginį, reikia papildomų atsargumo priemonių.
2 lentelė. Dilgėlinę sukeliantys veiksniai
|
Veiksnių grupės |
Veiksniai |
|
Vaistai ir cheminės medžiagos |
Salicilatai ir NVNU, opiatai, radiokontrastiniai preparatai, penicilinas, sulfonamidai, benzoatas, insulinas, tartrazinas (vitaminai, geltonos spalvos tabletės), maisto priedai |
|
Maisto produktai |
Riešutai, uogos, žuvis, jūros gėrybės, bananai, vynuogės, pomidorai, kiaušiniai, sūris ir kt. |
|
Kontaktinės medžiagos |
Vilna, šilkas, profesinės aplinkos veiksniai |
|
Kosmetikos priemonės |
Dažai, plaukų, nagų lakas, burnos skalavimo skystis, dantų pasta, kvepalai, rankų kremai, muilas, repelentai nuo vabzdžių |
|
Fiziniai veiksniai |
Dermografizmas, šviesa, spaudimas, šiluma, šaltis, vanduo, vibracija |
|
Įkvepiamieji alergenai |
Gyvūnų, žiedadulkių |
|
Infekcijos |
Dantų abscesas, sinusitas, otitas, cholecistitas, pneumonitas, cistitas, hepatitas, vaginitas, Helicobacter pylori, Mycoplasma pneumonia, Yersinia ir kt. |
|
Grybeliai ir kiti parazitai |
Tinea, Candida, niežai, helmintai, pirmuonys |
|
Sisteminės ligos |
Reumatas, reumatoidinis jaunatvinis artritas, leukemija, jungiamojo audinio ligos, vaskulitai |
|
Endokrininės ligos |
Hipertirozė, menstruacijos, hormonų pokyčiai |
|
Aplinkos veiksniai |
UV spinduliai, šaltis, šiluma, spaudimas, vanduo |
Gydymas
Dilgėlinės gydymas apima ne vien vaistų vartojimą, bet visą kompleksą priemonių, taikomų siekiant išvengti ir pašalinti šios ligos priežastis, mechanizmus, simptomus. Visais ligos atvejais būtina siekti išsiaiškinti dilgėlinę skatinančius veiksnius (vaistus, maistą, fizinius veiksnius, lėtines uždegimo ligas ir infekcijas) ir juos šalinti. Sergant idiopatine spontanine dilgėline, trečdaliui pacientų veiksminga dieta be pseudoalergenų, tačiau jos reikėtų laikytis bent tris savaites, kad būtų galima identifikuoti asmenis, kuriems ji būtų naudinga. Funkcinių autoantikūnų pašalinimas galėtų būti veiksmingas gydant vaistams atsparią lėtinę spontaninę dilgėlinę, kai nustatoma autoantikūnų. Tokiais atvejais gydoma plazmaferezėmis, galimas ir imunomoduliuojamasis gydymas ciklosporinu.
Pirmos kartos antihistamininiai vaistai vis rečiau vartojami dėl savo nepageidaujamo poveikio. Jų skiriama skubiosios pagalbos atvejais, kai reikia vaisto sušvirkšti. Antros kartos antihistamininiai vaistai sukelia mažiau nepageidaujamų poveikių, todėl jie yra pirmaeiliai vaistai dilgėlinei gydyti.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2016 Nr. 2