Poherpinė neuralgija (PHN) yra dažniausiai pasitaikanti lėtinė juostinės pūslelinės (herpes zoster) komplikacija. Juostinė pūslelinė (JP) pasireiškia įvykus varicella zoster viruso (VZV) reaktyvacijai. Tai plačiai paplitęs, labai neurotropinis, išskirtinai tik žmonėms būdingas α herpeso virusų pošeimiui priklausantis virusas. Pirminė infekcija sukelia vėjaraupius (varicella), po kurios latentinės būsenos VZV persistuoja nugariniuose ar trišakio nervo sensoriniuose mazguose (ganglijuose).
Susilpnėjus VZV specifiniam ląsteliniam imunitetui, ypač vyresnio amžiaus ir susilpnėjusį imunitetą turintiems asmenims, VZV reaktyvuojasi ir sukelia juostinę pūslelinę (herpes zoster), kuri pasireiškia skausmingais makulopapuliniais ar vezikuliniais bėrimais visoje odos srityje, kurią inervuoja vieno nugarinio mazgo nervinės skaidulos. Dažniausiai, maždaug 50 proc. atvejų, JP pasireiškia krūtinės srityje, kiek rečiau – pagal trišakio nervo eigą (dažniausiai pagal akinio nervo, n. ophthalmicus) bei kaklo ar juosmens srityse. JP paprastai praeina per kelias savaites, tačiau nedidelei daliai pacientų išsivysto poherpinė neuralgija (PHN), kuri gali tęstis kelis mėnesius, metus ar net visą likusį gyvenimą.
Epidemiologija
Neseniai atliktos sisteminės apžvalgos duomenimis, JP paplitimas siekia 3–5 atvejus per 1000 asmens metų. Atsižvelgiant į amžių vertintas JP dažnumas skirtingose šalyse buvo panašus, o ryški jo didėjimo tendencija pastebėta pacientams perkopus 50 metų ribą. Tarp 60 metų amžiaus pacientų ligos dažnumas siekė 6–8 atvejus per 1000 asmens metų, tuo tarpu 80 metų amžiaus pacientų grupėje nustatytas 8–12 atvejų per 1000 asmens metų dažnumas. JP paplitimas per keletą pastarųjų dešimtmečių padidėjo.
JAV atliktame tyrime nustatyta, kad PHN (kuri apibrėžta kaip skausmas, išliekantis praėjus 3 mėnesiams po JP epizodo) dažnumas tarp vyresnių nei 50 metų JP persirgusių asmenų buvo 18 proc., o tarp vyresnių nei 80 metų amžiaus – 33 proc.
Vyresnis amžius ir ūmaus su JP susijusio skausmo stiprumas yra reikšmingiausi PHN rizikos veiksniai. Tarp kitų PHN padedančių prognozuoti veiksnių paminėtina bėrimų apimtis, prodrominio skausmo buvimas bei sensoriniai sutrikimai, tokie kaip hipoestezija ar alodinija. Rizikos veiksniais taip pat įvardijama bėrimo lokalizacija pagal akinį nervą, psichosocialinis distresas ūmios ligos fazės metu.
Ligos eiga
Juostinę pūslelinę sukeliančio viruso replikacija pirmiausia sukelia nervinio mazgo uždegimą (ganglionitą), o vėliau išplinta pagal atitinkamo periferinio nervo eigą iki odos. Pažeistame nugariniame mazge ir susijusiame nerve gali būti pastebimas kraujo išsiliejimas bei uždegimas, o patologinės anatomijos tyrimų metu PHN sirgusių pacientų nugariniuose mazguose aptikta fibrozė ir ląstelių netektis. Įprasti ligos klinikiniai simptomai yra skausmas ir bėrimai vienoje kūno pusėje, kuriuos dažnai lydi parestezijos bei niežėjimas. Dauguma sergančių JP pacientų skundžiasi skausmu. Trimis ketvirtadaliais atvejų skausmas pasireiškia pirmiausia ir užtrunka kelias dienas prieš atsirandant bėrimams, tik mažai daliai pacientų skausmas išlieka ilgą laiką išnykus bėrimams.
Pacientai, kuriems po JP tęsiasi skausmai, dažniausiai nurodo vieno ar daugiau iš trijų toliau paminėtų tipų skausmą: 1) pastovus, gilus, maudžiantis ar deginantis skausmas; 2) intermituojantis priepuolinis aštraus pobūdžio skausmas; 3) intermituojantis skausmas, kurį išprovokuoja normaliomis sąlygomis neskausmingi sensoriniai dirgikliai (alodinija), kurie dažniausiai yra mechaniniai, tačiau gali būti ir terminiai. Alodinija nustatoma mažiausiai 70 proc. pacientų ir paprastai yra laikoma didžiausią distresą ir liguistumą sukeliančiu PHN komponentu. Skausmą gali lydėti niežėjimas ir disestezijos, kurios kai kuriems pacientams gali būti dar labiau trikdančios nei pats skausmas.
Plačiau apie tai skaitykite „Skausmo medicina“ 2015 Nr. 2 – 2016 Nr. 1