Virginija Grigaliūnienė
Praėjusiame „Farmacijos ir laiko“ numeryje (2016 m. Nr. 3) rašėme apie tai, kas ir pagal kokią tvarką vykdo vaistinių veiklos kontrolę, vertina klientams teikiamų farmacinių paslaugų kokybę ir kokios išvados peršasi apžvelgiant tokių tikrinimų rezultatus. Dabar siūlome susipažinti su vaistinėse dirbančių farmacijos specialistų pozicija – kaip šiandien jaučiasi vaistininkas, su kokiomis problemomis jis savo darbe susiduria ir kokias privalo vykdyti papildomas, su farmacine veikla nesusijusias, jokiuose oficialiuose dokumentuose neatsispindinčias funkcijas, kurias jam primeta vaistinių tinklo savininkai…
„Papildomi reikalavimai – vaistininko žeminimas“
Dideliame vaistinių tinkle (Vilnius) dirbanti Lina (vardas pakeistas) neslepia: kuo toliau, tuo labiau apmaudu, kad pasirinko anuomet tokią garbingą, o ir šiais laikais prestižine laikomą profesiją. Šiandien Lina tvirtina, kad nieku gyvu nesirinktų farmacijos studijų ir to daryti nepatartų nė vienam abiturientui. Na, nebent jei jis ketina darbo ieškoti užsienyje.
Kas gi Liną taip neigiamai veikia, pykdo ir skaudina vaistinės darbe?
„Kalbėsiu tik apie save, bet žinau, kad ir dauguma mano kolegų patvirtintų tą patį, – atsidūsta Lina. – Liūdna, nes kuo toliau, tuo mes, vaistininkai, tolstame nuo savo tikrosios specialybės. Vaistinė ir jos darbuotojai lieka tik kaip komercinis sraigtelis, o tikrojo, šimtmečiais puoselėto vaistininko įvaizdžio – vis mažiau. Vaistinės virsta parduotuvėmis, o vaistinės darbuotojai – pardavėjais. Farmacijos specialistus tai labai žeidžia ir žemina“.
Lina patvirtina, kad farmacijos specialistas šiandien neturi laisvės savo funkcijas vykdyti nepriekaištingai, kaip to reikalauja teisės aktai.
„Neturiu laiko su klientu pasikalbėti – pasiaiškinti jo savijautos ypatumus, ligas, kuriomis serga ir t. t., nes beveik visada laukia žmonių eilutė, o kaip mes, vaistininkės, dirbame, seka budri vedėjos akis, – liūdnai dėsto Lina. – Mums yra nurodyta, kad vienam klientui aptarnauti reikia skirti kuo trumpesnį laiką. Jei klientas pateikia kompensuojamųjų vaistų pasą, labai greitai neaptarnausi, nes reikia sutikrinti, ar skirti tinkami vaistai ir nurodytos teisingos jų vartojimo dozės. Laiko atima ir išduodamų vaistų apiforminimas. Kartais klientas ilgai svarsto, kokius vaistus iš pateikto sąrašo rinktis – pigesnius ar brangesnius, o laikas eina… Taigi kad ir labai nori vaistininkas suteikti kokybišką farmacinę paslaugą, neturi galimybės!“
Pasak Linos, yra žmonių, kurie nelinkę atvirai su vaistininku kalbėtis, bet yra tokių, kuriuos vien pokalbis su vaistininku, bendravimas veikia lyg raminamieji vaistai. Yra garbaus amžiaus piliečių, kuriems keliskart tenka aiškinti, kaip vaistą vartoti, ir to dar gali nepakakti. Yra norinčiųjų pasitarti, viską išsiaiškinti ir palyginti vaistininko patarimus su tais, kuriuos išsakė gydytojas. Bet vaistininkas neturi laiko su klientu bendrauti – privalo pokalbį mandagiai nutraukti ir kviestis kitą eilėje laukiantį asmenį.
Nevieši nurodymai „iš viršaus“
Anot Linos, vaistininkams „iš viršaus nuleista“ daug nurodymų ir reikalavimų dėl papildomų pardavimų, papildomos prekių pasiūlos. Ką tai reiškia? Ogi vaistinėje apsilankiusiam žmogui būtinai reikia pasiūlyti prekių iš slaptojo sąrašo (toks sąrašas keičiamas kas mėnesį ar rečiau). Tos prekės – visai nesusijusios su kliento atvykimo į vaistinę priežastimi.
„Tarkime, žmogus peršalęs, sloguoja, turi temperatūros, ir ateina į vaistinę nusipirkti vaistų nuo šių negalavimų, – pateikia pavyzdį Lina. – Parinkęs vaistus, farmacijos specialistas jam dar būtinai turi pasiūlyti kosmetikos priemonių, šampūno, maisto papildų, higienos reikmenų. Nepasiūlysi – vedėjos ausis viską užfiksuos ir gausi pylos, kad blogai dirbi, kad nepadedi vaistinei vykdyti pardavimų plano“.
Linos teigimu, sąžiningai dirbančiam vaistininkui primygtinai brukti vaistinės prekes klientui – tikra kančia. Vieni klientai dėl tokių siūlymų esą net supyksta, apšaukia vaistininkes, nors jos čia niekuo dėtos; kiti pasiūlytas prekes perka iš gailesčio, suprasdami, kad vaistininkui taip nurodyta dirbti. Ir, panašu, prisiperka to, ko jiems galbūt niekada neprireiks.
„Jaučiamės įsprausti į rėmus, valdomi lyg sraigteliai, o tai kelia nereikalingą įtampą. Juk toks prekių klientams siūlymas niekuo nesusijęs su mūsų tiesioginiu darbu, todėl taip elgdamiesi jaučiamės labai prastai, gėdingai“, – neslepia Lina.
Esą jei prekybos centro kasininkė pirkėjams pasiūlo loterijos bilietų, yra visai kas kita, tačiau kai vaistininkui nurodoma skatinti pardavimus – ir liūdna, ir pikta. Taip neturėtų būti. Deja, yra, ir esą galima tik patvirtinti, kad šiandien vaistininkai verčiami prekybininkais, kuriems turi rūpėti tik pardavimai. Vis dėlto, anot Linos, prekybos centre gali dirbti žmogus su viduriniuoju išsilavinimu, o vaistininkas aukštojoje mokykloje uoliai mokosi penkerius metus tam, kad įgytas žinias panaudotų žmonėms sveikatinti, o ne pardavimams gausinti. Kokia, girdi, gali būti kalba apie racionalesnį vaistų vartojimą, jei vaistinėse vykdoma priešinga politika!
Pastangos – už „ačiū“
O gal vaistininkui apsimoka raginti klientus įsigyti kuo daugiau vaistinės prekių? Gal už išaugusius pardavimus iš slaptojo prekių sąrašo yra skatinama, mokamos premijos ar priedai prie atlyginimo? Nieko panašaus. Anot Linos, kartais iš tiesų pavyksta parduoti didelius „sąrašinių“ prekių kiekius, tačiau atlyginimas lieka koks buvęs. Nes pareiškiama, kad planas – vis tiek neįvykdytas. Panašu, kad specialiai sudaromi nerealiai dideli pardavimų planai, kad nereikėtų niekam mokėti jokių premijų. Tačiau, Linos įsitikinimu, vaistinėse apskritai neturėtų būti jokių pardavimų planų.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2016 Nr. 4