Laimonas Jaruševičius
LSMU MA Onkologijos institutas
Efektyvus ir sėkmingas lokalus navikų spindulinis gydymas turi įtakos sergančiųjų gyvenimo trukmei. Šiuolaikinių spindulinės terapijos technologijų dėka pavyksta optimizuoti jonizuojančiosios spinduliuotės dozę navikui, tausojant aplinkinius audinius. Standartinės spindulinės terapijos trūkumai – tai didesnio sveikų audinių tūrio apšvitinimas, o tai gali sukelti spindulines komplikacijas, taip pat ribota galimybė saugiai didinti jonizuojančiosios spinduliuotės dozę, kartu sumažinant lokalios naviko kontrolės galimybę.
Naujos spindulinėje terapijoje taikomos technologijos – stereotaksinė spindulinė terapija – atveria naujas galimybes labai tiksliam naviko apšvitinimui. Šioje apžvalgoje norima trumpai supažindinti su stereotaksinės spindulinės terapijos principais ir galimybėmis.
Spindulinė terapija jau daugiau nei šimtą metų yra svarbus onkologinių ligų gydymo metodas. Praėjus tik keleriems metams po Vilhelmo Rentgeno pranešimo apie naujo tipo spinduliuotės atradimą, pasirodė publikacijos apie jos panaudojimą piktybinių navikų gydymui [1]. Radiobiologiniai skirtumai tarp sveikų ir navikinių ląstelių lėmė frakcionuotos spindulinės terapijos susiformavimą. Spindulinio gydymo metu realizuojama jonizuojančiosios spinduliuotės dozė padalijama į daug mažų dalių – frakcijų. Tai padeda maksimaliai tausoti sveikus audinius, o didelės suminės jonizuojančiosios spinduliuotės dozės – sunaikinti naviką. Dabar išsivysčiusiose šalyse daugiau nei pusei onkologinių ligonių yra skiriama spindulinė terapija, paremta dozės frakcionavimo principais [2].
Kaip alternatyva klasikinei, frakcionuotai spindulinei terapijai vystėsi stereotaksinė spindulinė terapija. Tai gydymo metodas, kai daugybiniai, tiksliai fokusuoti jonizuojančiosios spinduliuotės pluoštai panaudojami mažo intrakranijinio taikinio sunaikinimui [3]. Panaudojant standų, nejudamą paciento kaukolės fiksavimą, išorinę stereotaksinę koordinačių sistemą bei daugybinius, tiksliai fokusuotas spindulių pluoštus vienos švitinimo procedūros metu galima realizuoti ligos židinyje labai dideles jonizuojančiosios spinduliuotės dozes. Ši gydymo metodika susijusi su neurochirurgo Larso Lekselio vardu, kuris 1951 metais ir pasiūlė radiochirurgijos terminą [4]. 1967 metais vadovaujant L. Lekseliui buvo sukurtas pirmasis radiochirurgijai skirtas aparatas – Gamma Knife („Gama peilis“), kuriame panaudoti 179 radioaktyvaus Kobalto 60 šaltiniai. Šiandien Gamma Knife yra auksinis standartas, užtikrinantis submilimetrinį tikslumą, taikant intrakranijinę stereotaksinę spindulinę terapiją [5]. Tačiau ši technologija įgalina apšvitinti tik kaukolėje esančius darinius.
Vystantis technologijoms, nuo 1980 metų atsiranda galimybė stereotaksinės spindulinės terapijos procedūras atlikti modifikuotu linijiniu greitintuvu [6, 7]. Kadangi linijiniai greitintuvai yra dažniausiai naudojami aparatai spindulinės terapijos skyriuose, jų pritaikymas stereotaksinių procedūrų atlikimui padeda greitai įdiegti stereotaksinę spindulinę terapiją.
Stereotaksinė spindulinė terapija pasiteisino kaip efektyvus ir saugus spindulinės terapijos metodas. Per kelias frakcijas realizuojamos didelės jonizuojančiosios spinduliuotės dozės pasirodė esančios biologiškai efektyvesnės nei frakcionuotas gydymas [8, 9]. Nors tikslus didelių jonizuojančiosios spinduliuotės dozių biologinis veikimo mechanizmas nėra iki galo aiškus, manoma, kad svarbu ne tik tiesioginis ląstelių pažeidimas, bet ir kapiliarų endotelio radiacinė destrukcija ir organizmo imuninio atsako stimuliavimas [10, 11, 12].
Stereotaksinės spindulinės terapijos principų pritaikymas kitose (ne intrakranijinėse) organizmo vietose buvo susijęs su fundamentaliomis problemomis – galimybe tiksliai lokalizuoti švitinamą taikinį bei su taikinio judėjimo valdymu.
Taikant standartinę spindulinę terapiją tenka apšvitinti ir nemažą sveikų audinių tūrį, o tai gali sąlygoti spindulines komplikacijas ir riboja galimybę saugiai didinti jonizuojančiosios spinduliuotės dozę. Tiksliau vizualizuojanti naviką spindulinio gydymo metu, galima siekti mažesnės sveikų audinių apšvitos bei didesnio jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio navikui. Taikant didelių dozių spindulinę terapiją labai svarbu įvertinti ir kompensuoti pacientų pozicionavimo paklaidas, kvėpavimo sąlygotą organų judėjimą [13]. Tik paskutiniuoju metu atsirado techniniai sprendimai, kurie padeda taikyti stereotaksinės spindulinės terapijos principus plaučių, kepenų, kasos ir kitų organų navikų gydymui. Tai – moduliuoto intensyvumo spindulinė terapija (angl. intensity modulated radiotherapy – IMRT), vaizdu valdoma spindulinė terapija (angl. image guided radiotherapy – IGRT).
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2016 Nr. 4