Opinis kolitas (OK) – lėtinė uždegimo kilmės storosios žarnos liga, kuri prasideda sutrikus imuniniam žarnų gleivinės atsakui į žarnų bakterinės floros antigenus. Liga paplitusi visame pasaulyje, tačiau dažniau nustatoma Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Bendras sergamumas – 40–60 atvejų 100 tūkst. gyventojų.
Liga reikšmingai blogina sergančiųjų gyvenimo kokybę, dėl nevisiškai aiškių priežasčių gali būti lydima ir kitų organų sistemų pažeidimo bei turi padidėjusią gaubtinės žarnos vėžio riziką. Kadangi OK dažniau pažeidžia darbingo amžiaus asmenis (literatūros duomenimis, pastaraisiais dešimtmečiais dažniausiai liga diagnozuojama 30–40 metų amžiaus grupėje [2]), be visų išvardytų problemų, daugėja ir nedarbo dienų, mažėja darbo našumas, didėja socioekonominė našta.
Svarbiausi pirminiai sergančiojo opiniu kolitu ir jį gydančio gydytojo tikslai – efektyvus gydymas, greitas simptomų palengvėjimas ir grįžimas į įprastą gyvenimo ritmą. OK gydymo principai kiek skiriasi esant skirtingam ligos aktyvumui. Jei sergantis sunkiu OK pacientas stebimas stacionare gastroenterologų ir chirurgų komandos ir gydymo pagrindą sudaro į veną skiriami gliukokortikoidai, tai sergantieji lengvu ir vidutinio sunkumo aktyviu OK bei palaikomajam ligos gydymui esant remisijai gali sėkmingai gydytis ambulatoriškai ir pirmaeiliais vaistais. OK gydymo gairėse nurodomi 5 aminosalicilo rūgšties vaistiniai preparatai (aminosalicilatai, 5-ASA).
Pirmos kartos 5-ASA (pvz., sulfasalazinas) dėl pasireiškiančių nepageidaujamų reiškinių (tikėtina,. dėl sudėtyje esančio sulfapiridino) pakeitė antroji aminosalicilatų karta, sudaryta tik iš 5-ASA ir kurių sudėtyje jau nėra sulfamido (pvz., mesalazino). Mesalazino efektyvumas ir saugumas pagrįstas klinikiniais tyrimais, be visa ko, įrodytas ir gaubtinės žarnos vėžio riziką mažinantis jo poveikis.
Opinis kolitas
Uždegimo kilmės žarnos pokyčiai, sergant OK, įprastai prasideda nuo išangės (tiesioji žarna pažeidžiama apie 95 proc. atvejų) ir plinta proksimaliai, pažeisdami visą storosios žarnos gleivinę. Pažeidimai yra paviršiniai, t. y. apima tik gleivinę ir pogleivį. OK, kaip ir kitų žarnų uždegimo ligų, etiologija nevisiškai aiški. Tačiau manoma, kad OK yra genetinio pobūdžio, tačiau, tikėtina, įtakos turi ir aplinkos veiksniai, mityba.
Kliniškai OK pasireiškia tipiniais kolito požymiais – viduriavimu su krauju ir gleivėmis. Simptomai vargina tiek dieną, tiek naktį, lydimi tenezmų, praeinančių pasituštinus. Pilvo skausmų paprastai nebūna, išskyrus ligos komplikacijų atvejus (pvz.: toksinė žarnos dilatacija, gausus kraujavimas iš plačių, uždegimiškai pakitusių, išopėjusių plotų, žarnos perforacija ar striktūros, vėžys). Be viduriavimo kraujingomis, su gleivėmis išmatomis, sergantysis gali karščiuoti, prarasti apetitą, saikiai netekti svorio, jausti širdies plakimą (palpitaciją). Objektyvūs požymiai nėra specifiniai – gali būti pablyškusi oda ir gleivinės, dehidratacijos požymiai, pakilusi temperatūra, tachikardija, palpuojant pilvą, gali būti lokalus skausmingumas pažeistos žarnos dalies vietoje. Kartu su OK gali būti nustatomas ir pirminis sklerozuojantis cholangitas, riebalinė hepatozė, kepenų cirozė, lėtinis autoimuninis hepatitas, tulžies latakų adenokarcinoma [1]. Sergant OK gali pasireikšti ir su virškinimo sistema nesusijusių pokyčių: artritas, ankilozinis spondilitas, sakroileitas, mazginė eritema, konjunktyvitas, uveitas, skleritas. Literatūros duomenimis, nežarninių pokyčių pasireiškimas susijęs su didesniu ligos išplitimu [3] ir blogesne prognoze.
Dažniausiai sergama trečiąjį–ketvirtąjį amžiaus dešimtmečiais [2]. OK eiga „banguojanti“ – besikaitaliojantys ligos aktyvumo ir remisijos periodai nulemia dažną apsilankymo gydymo įstaigoje poreikį, nuolatinį gydymo plano peržiūrėjimą.
Opinis kolitas neturi specifinių patognominių simptomų ar požymių, todėl, norint diagnozuoti ir atskirti šią ligą nuo kitų ligų, kurios manifestuoja panašiai, reikalingi klinikiniai, radiologiniai, endoskopiniai ir histologiniai tyrimai [4].
Paprastai OK diagnozė suformuluojama remiantis anamneze, objektyvaus tyrimo duomenimis, endokospijos radiniais ir histologiniu biopsijos vertinimu. Papildomos informacijos gali suteikti ir rentgeninis storosios žarnos tyrimas.
Endoskopiniai OK būdingi požymiai (aptinkami rektoskopijos, sigmoskopijos ar kolonoskopijos tyrimų metu) yra žarnų gleivinės grūdėtumas, trapumas, dėl kurio gali būti kontaktinis ar sunkesniais atvejais spontaninis kraujavimas; visiškai uždegimiškai pakitusios gleivinės fone gali būti fibrinu padengtos opos. Endoskopinis tyrimas pavojingas esant stipriam ligos paūmėjimui. Histologinio bioptatų ištyrimo radiniai nėra specifiniai – segmentuotųjų leukocitų infiltruota gleivinė, kriptų abscesai, sumažėjęs taurinių ląstelių kiekis ir gleivių kiekis jose. Biopsijos diagnostinė vertė didesnė diferencinei OK diagnostikai [1]. Laboratoriniai kraujo tyrimai paprastai atspindi uždegimą ar/ir kraujavimo pasekmes, gali būti ir sutrikusi elektrolitų pusiausvyra. Išmatose randama leukocitų, eritrocitų.
Kadangi OK yra lėtinė liga, gydymas trunka neribotą laiką, siekiant palaikyti remisiją ir išvengti ligos atkryčių bei sumažinti komplikacijų riziką. Pagrindinės vaistų grupės, vartojamos OK gydymui, yra 5-ASA, gliukokortikoidai, imunosupresantai, gali būti skiriami antibiotikai, biologinė terapija, retais atvejais simptomiškai skiriami žarnų motoriką slopinantys vaistai. Svarbią vietą gydant OK turi ir chirurginis gydymas, kuris dažniausiai pasirenkamas esant nesėkmingam konservatyviam OK gydymui, ligos komplikacijoms, malignizacijos pavojui.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2016 Nr. 4