Šiuolaikinis lėtinio hepatito C gydymas. Praeitis, dabartis, rytdiena
Doc. dr. Vitalija Petrenkienė
LSMU MA Gastroenterologijos klinika
Pastaruoju metu pasaulyje vyksta reikšmingi pokyčiai lėtinio hepatito C gydymo srityje – vienas po kito registruojami nauji antivirusiniai vaistai, skirti lėtiniam hepatitui C gydyti. HCV yra infekuoti apie 3 proc., t. y. apie 170–200 mln. pasaulio populiacijos. Infekcijos šaltinis – ūmine ar lėtine HCV infekcija sergantis žmogus. HCV infekcija yra dažniausia lėtines kepenų ligas sukelianti infekcija ir pagrindinė mirtingumo dėl kepenų ligų priežastis. Dabar HCV infekcija yra labai didelė visuomenės sveikatos problema visame pasaulyje.
HCV infekcijai yra būdinga užsitęsusi, dažniausiai besimptomė ligos eiga su plačiu kepenų ligos spektru. HCV infekcijos sukelti pakitimai kepenyse įvairūs ir gali pasireikšti nuo minimalių histologinių pakitimų iki ryškios fibrozės ir cirozės. Galutinė lėtinės HCV infekcijos natūralios eigos stadija yra pirminis kepenų vėžys (PKV). Net 80 proc. žmonių, užsikrėtusių HCV, suserga lėtiniu hepatitu C (LHC). Po 20 metų nuo užsikrėtimo 20 proc. išsivysto kepenų cirozė. 1–4 proc. sergančiųjų kepenų ciroze kasmet diagnozuojama PKV. LHC yra dažniausia kepenų transplantacijos priežastis JAV ir Europoje.
Lėtinė HCV infekcija gali tęstis dešimtmečius, nesukeldama ženklesnių sveikatos sutrikimų arba dažniausiai pasireiškia neryškiais simptomais: silpnumu, nuovargiu, sumažėjusiu darbingumu, gali būti dispepsijos požymiai. Nedidelei daliai ligonių gali pasireikšti ekstrahepatiniai, susiję su HCV infekcija, įvairių organų pakitimai: artralgijos, mialgijos, reakcinis artritas; hematologiniai pokyčiai – trombocitopenija, ne Hodžkino limfoma; dermatologiniai pokyčiai – plokščioji odos ir gleivinių krepligė; endokrininiai pokyčiai – tiroiditas, hipertiroidizmas; inkstų pokyčiai – glomerulonefritas; kiti pokyčiai – mazginis poliarteritas; krioglobulinemija, periferinė neuropatija, Guillan-Baro sindromas. Tačiau dažniausiai lėtinė HCV infekcija pasireiškia tik padidėjusiu aminotransferazių aktyvumu nesant jokių klinikinių simptomų. Todėl 60–80 proc. sergančių lėtiniu hepatitu C žmonių apie virusą sužino tik atsitiktinai atlikę tyrimus arba po 20–30 metų nuo užsikrėtimo virusu pradžios, kai stipriai pažeidžiamos kepenys. Apie 10–20 proc. lėtine infekcija sergančiųjų pasveiksta savaime; maždaug 30 proc. užsikrėtusiųjų per 20–30 metų išsivysto kepenų cirozė. Iki 14 proc. pacientų, kuriems nustatyta cirozė, išsivysto pirminis kepenų vėžys.
Optimalaus LHC gydymo galutinis tikslas – ilgalaikis HCV išnaikinimas. Antriniai gydymo tikslai: ALT ir AST aktyvumo normalizavimas ir histologinių kepenų pakitimų pagerėjimas, sumažinant kepenų pažeidimo laipsnį, tikintis, kad bus atitolinta cirozės, pirminio kepenų vėžio išsivystymo tikimybė, poreikis transplantuoti kepenis bei mirtis. Antivirusinis gydymas ligoniams, sergantiems LHC, rekomenduojamas tais atvejais, kai nustatomas persistuojantis arba intermituojantis ALT ar AST aktyvumo padidėjimas kraujo serume, nustatoma HCV RNR ir yra vidutinis kepenų uždegimas bei yra vartų srities fibrozė. Nuo 1986 metų, kai interferonas (IFN) pirmą kartą buvo panaudotas nei–A nei–B hepatito gydymui, jis buvo pagrindinis vaistas HCV infekcijai gydyti. Gydant HCV infekciją, IFN atlieka keletą funkcijų, iš kurių labai svarbi yra fibrozės ir hepatokarcinogenezės slopinimas. Kadangi dėl HCV koncentracijos svyravimų tarp IFN injekcijų neužtikrinamas stabilus ir efektyvus vaisto veikimas, LHC gydymo optimizavimui buvo pradėti vartoti IFN deriniai su kitais antivirusiniais vaistais. Didžiausia pažanga pasiekta 1998 metais, kai LHC gydymui buvo pradėtas vartoti IFN ir ribavirino (RBV) derinys. RBV yra sintetinis guanozino analogas. RBV skyrimas kartu su IFN ženkliai padidina gydymo efektyvumą. Tačiau ir šis LHC gydymas netenkino nei gydytojų, nei pacientų. Apie 50 procentų ligonių gydymas buvo neefektyvus, t. y. nebuvo pasiekiamas ilgalaikis HCV išnaikinimas. Siekiant geresnių LHC gydymo rezultatų, prie standartinio IFN buvo prijungta polietilenglikolio molekulė (standartinio IFN pegiliacija), kas paskatino atsirasti dviem naujoms pegiliuoto interferono (PEG IFN) klasėms: PEG IFN a2a ir PEG IFN a2b. Tai ženkliai pagerino ilgalaikius HCV išnaikinimo rezultatus. Palyginti PEG IFN ir RBV derinio veiksmingumą su standartinio IFN ir RBV derinio efektyvumu, ilgalaikis viruso išnaikinimo efektas pagerėjo beveik dvigubai ir siekė 82 proc. ligonių, infekuotų 2 arba 3–HCV genotipu bei 42 proc. 1–HCV genotipu. ir šie gydymo rezultatai netenkino mokslininkų, gydytojų ir pacientų.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Gastroenterologija ir hepatologija“ 2016 Nr. 1