Elos slėnis, kuriame prieš tris tūkstančius metų įvyko epinis Dovydo susidūrimas su Galijotu… Kai Galijotas metė Izraelio kariaunai iššūkį, jis tikėjosi stoti į dvikovą su sau lygiu priešininku. Senovėje tokios dvikovos buvo įprastos. Kiekviena konflikte dalyvaujanti šalis, norėdama išvengti didelio kraujo praliejimo atvirame mūšyje, išsirinkdavo karį, kad šis atstovautų jai dvikovoje, o pralaimėjusieji tapdavo laimėjusiojo vergais. To paties tikėjosi ir Galijotas, šešių pėdų ir devynių colių ūgio milžinas, – kad mestą iššūkį susikauti durtynėse priims jo vertas priešininkas.
Kad apsisaugotų nuo smūgių, jis vilkėjo įmantrų žvynuotą rankas siekiantį krūtinės šarvą, svėrusį ne mažiau kaip šimtą svarų. Ant kojų turėjo vario antblauzdžius, prie kurių buvo pritvirtintos vario plokštelės, dengiančios pėdas. Ant galvos mūvėjo sunkų metalinį šalmą. Pirma ėjo jo skydnešys, nešinas jo didžiuliu skydu. Galijotas nešėsi trejetą skirtingų ginklų, puikiai pritaikytų kautis su priešais dvikovose. Rankose jis laikė iš vario nulietą grėsmingą ietį, galėjusią perskelti skydą ar net perskrosti metalinį šarvą. Prie juosmens buvo prisikabinęs kalaviją. O svarbiausias ginklas buvo galinga artimai kovai pritaikyta ietis, prie kurios buvo pririšta virvė ir pritvirtintas įmantrus svarelių komplektas, todėl ja buvo galima smogti milžiniška jėga ir neįtikėtinai tiksliai.
Štai ką rašo istorikas Mosche Garsielis: „Izraelitai baiminosi, kad ši grėsmingos išvaizdos ietis su sunkiu kotu ir ilgu bei sunkiu metaliniu antgaliu, sviesta tvirtos Galijoto rankos, būtų vienu sykiu perskrodusi ir varinį skydą, ir varinį šarvą.“ Štai kodėl nė vienas izraelitas nepasisiūlė kautis su Galijotu.
Dovydo sumanumas ir Galijoto bejėgiškumas
Ir tada pasirodo jaunas piemuo Dovydas iš Betliejaus, atkeliavęs aplankyti savo brolių ir seserų. Drąsiai žengė pirmyn ir pasisiūlė kautis su nuožmiuoju filistinu. Karalius Saulius, vadovaujantis izraelitams, paprieštaravo: „Tu negali eiti prieš tą filistiną, nes esi tik vaikas, o jis karys nuo pat jaunystės.“ Tačiau piemens būta atkaklaus. „Kai tik ateidavo liūtas ar meška ir nešdavosi avį iš kaimenės, – tarė jis Sauliui, – aš vydavausi iš paskos ir kovodavau, gelbėdamas iš jo nasrų. O jei atsigręždavo prieš mane, griebdavau už nasrų, parblokšdavau ir užmušdavau“.
Norėdami suteikti šiam jaunuoliui mažytę viltį nežūti dvikovoje, karalius Saulius apvilko Dovydą savo krūtinės šarvu ir prisegė jam prie juosmens savo kalaviją. Dovydas juos nusimetė. „Negaliu su jais paeiti, nes nesu pratęs“, – tarė jis. Tada jis pasiėmė savo lazdą, pasirinko iš upės penkis gludžius akmenis ir juos įsidėjo į piemens maišelio kišenę. Taip apsiginklavęs, jis ėmė leistis šlaitu filistino link. Pamatęs besiartinantį jaunuolį, Galijotas įsižeidžia. Jis tikėjosi susigrumti su įgudusiu, kovų užgrūdintu kariu. Tačiau vietoje patyrusio kario jam atsiuntė piemenį – vaiką, ketinantį savo menka lazda tarsi vėzdu atremti Galijoto kalavijo kirčius.
„Argi aš šuva, kad su lazdomis eini prieš mane?“ – tarė Galijotas, rodydamas į piemens įnagį. O tolesni įvykiai tapo plačiai žinoma legenda. Dovydas išsiima vieną iš akmenų ir sviedžia jį svaidykle, pataikydamas filistinui į kaktą. Galijotas pagriūva veidu žemyn. Dovydas pribėga ir, ištraukęs iš makšties milžino kalaviją, nukerta jam galvą. Toliau viskas vyksta kaip parašyta Šventajame Rašte: „Pamatę, kad jų kovotojas nebegyvas, filistinai ėmė bėgti.“
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2016 Nr. 8