Žaizdų, ypač lėtinių, gydymas yra sudėtingas ir ilgas procesas, kurio sėkmę lemia daugybė veiksnių, susijusių tiek su pačia žaizda, tiek su bendra organizmo būkle, tiek su aplinka. Žaizdas netinkamai gydant lieka randų, o kartais, prisidėjus infekcijai, gali kilti labai rimtų komplikacijų. Apie šiuolaikines žaizdų gydymo aktualijas bei naujus jų gydymo būdus kalbamės su Lietuvos žaizdų gydymo asociacijos prezidentu, LSMU MA Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinikos vadovu profesoriumi Ryčiu Rimdeika.
Žaizdoms gydyti pastaruoju metu, regis, skiriamas pakankamas dėmesys, tačiau pasitaiko atvejų, kai šiais klausimais konsultuojantys ar gydymą prižiūrintys bendrosios praktikos gydytojai taiko neefektyvius, gerokai pasenusius gydymo metodus, nepasižyminčius veiksmingu poveikiu. Kaip vertinate bendrą žaizdų gydymo situaciją Lietuvoje?
Bendra žaizdų gydymo situacija mūsų šalyje yra labai gera. Tai lemia keletas priežasčių. Jau 10 metų Lietuvoje aktyviai veikia Žaizdų gydymo asociacija, kasmet organizuojanti konferencijas, kurios vyksta įvairiuose Lietuvos miestuose: Druskininkuose, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Vilniuje, Alytuje ir kt. Šiemet 10 metų Žaizdų asociacijos veiklos sukakties proga konferencija vyko Kaune. Organizuodami tokius renginius šios organizacijos nariai siekia pagrindinio tikslo – kad žinios apie žaizdų gydymą būtų prieinamos visuose Lietuvos regionuose. Be to, atsiranda galimybė kasmet pateikti visas gydymo naujienas, įdiegtus naujus gydymo metodus bei supažindinti su žaizdų gydymo pokyčiais. Konferencijos – puiki galimybė įgyvendinti šiuos siekius dar ir dėl to, kad į jas kviečiame garsiausius Europos lektorius, kurie ne tik paruošia ir skaito įdomius pranešimus, bet ir yra geriausi savo srities specialistai.
Žaizdoms gydyti valstybė vis dėlto skiria tam tikrą dėmesį, nors gal nepakankamą. Pacientams, besigydantiems lėtines žaizdas – pragulas, trofines opas, kompensuojami tvarsčiai. Galbūt mus, gydytojus, ne visada tenkina priemonių, kurios perkamos centralizuotai, kokybė arba nepakankamas reikiamas jų kiekis, bet normalią šiuolaikinę, kad ir ne pačią geriausią, bet tikrai atitinkančią europinį vidurkį, pagalbą, padedant valstybei bei dalį kainos sumokant pačiam, pacientas vis dėlto gauna. Tai labai gerai.
Kitas dalykas – gerą žaizdų gydymo patirtį padeda kaupti žaizdų gydymo studijų tematika bei kvalifikacijos kėlimo kursai tiek universitetuose, tiek medicinos kolegijose, kur įdiegtos žaizdų gydymo programos. Medikai šios temos tikrai neišvengia. Jiems suteikiami žaizdų gydymo baziniai pagrindai, žinios apie žaizdų fiziologiją, o vėliau – jau mūsų rūpestis pateikti gydytojams naujausias europines gaires ar rekomendacijas bei jų papildymus, pakeitimus, patobulintas versijas. Be abejonės, atsiranda ir naujų aspektų, kuriems taip pat skiriame atitinkamą dėmesį. Taigi gydytojams žinių tikrai netrūksta, juolab kad jie mokosi visą gyvenimą.
Kokių naujų žinių įgijo dalyviai balandžio 15 dieną vykusioje žaizdų gydymo aktualijoms skirtoje konferencijoje? Kokie pranešimai labiausiai sudomino žaizdas gydančius specialistus bei bendrosios praktikos gydytojus?
Kaip jau minėjau, ši Žaizdų gydymo asociacijos organizuojama konferencija buvo dešimtoji, jubiliejinė. Malonu pripažinti, jog būtent Kaune kilo šios asociacijos įkūrimo idėja, ir kaip tik Kauno regione yra keletas ligoninių, kurių atstovai labai aktyviai dirba žaizdų gydymo srityje. Šių įstaigų darbuotojai yra mūsų aktyvo branduolys, iš jų sulaukiame iniciatyvos ir glaudaus bendradarbiavimo. Žinoma, aktyvių gydytojų yra ir kitų miestų gydymo įstaigose, ir tikrai visų jų nuopelnai akivaizdūs.
Be to, tai, jog konferencija vyko patogioje Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Mokomojo laboratorinio ir konferencijų korpuso auditorijoje, dalyviai savo žinias galėjo praplėsti praktiniais dalykais, t. y. susipažinti su žaizdoms gydyti skirtų priemonių – tvarsčių, tirpalų, tepalų – paroda. Pirmoji konferencijos sesija buvo skirta žaizdų profilaktikai ir slaugai, tiems aspektams, kurie svarbūs ir pacientui, ir gydytojui, ir visam medicinos personalui. Dalyviai išgirdo patarimų, kaip reikėtų elgtis su slaugomu, įvairias žaizdas besigydančiu pacientu, kuo vilkėti ir avėti, kad būtų saugu tiek pačiam gydytojui, tiek pacientui. Taip pat buvo aptariami personalo normatyvai (kokiomis pagalbinėmis priemonėmis juos turi aprūpinti darbdavys, kad neįvyktų traumų, kaip gydytojai turėtų tausoti savo fizines jėgas ir pan.). Daug dėmesio buvo skirta praguloms, jų išsivystymo priežastims bei galimai prevencijai. Tokios dalykinės sesijos prilygsta organizuojamoms Skandinavijos ir Europos šalyse. Ir mes tampame joms lygiaverčiai.
Šiame renginyje kartu su Europos žaizdų gydymo asociacija organizavome sesiją, kurioje buvo pristatytos naujausios žaizdų gydymo rekomendacijos. Buvo sudaryta galimybė ne tik ekspertams, bet ir specialistams išsakyti savo nuomonę, kuri gali būti skirtinga. Europos žaizdų gydymo asociacijos tikslas – parengti sutarimą arba gydymo standartą, kuris būtų suprantamas ir prieinamas visoms šalims. Tad būtent šios naujosios rekomendacijos ir buvo aptariamos.
Kitos konferencijos sesijos buvo skirtos ne mažiau aktualiai problematikai – žaizdų infekcijų gydymui bei konkrečių žaizdų gydymo naujovėms, antibakteriniam gydymui naudojamų įvairių priemonių toksiškumui įvertinti. Mes turime labai aiškų tikslą – sunaikinti infekciją, tačiau pastaruoju metu atkreipiame dėmesį į tai, jog infekcija neturėtų būti naikinama bet kokia kaina… Deja, ne visos anksčiau naudotos priemonės yra audinius tausojančios, todėl turėtume naudoti saugesnes bei švelnesnes, nekenksmingas, netoksiškas žaizdų gydymo priemones, nesunaikinančias sveikų audinio ląstelių, iš kurių jis turės atsikurti. Mūsų galutinis tikslas – siekti, kad žaizda nedarytų įtakos žmogaus gyvenimo kokybei. Ne visada pavyksta visiškai užgydyti žaizdą: neretai net ir sugijusi ji po kurio laiko vėl atsiveria. Todėl būtina padėti pacientui, daryti viską, kad jis patirtų minimalią riziką, užtikrinti racionalias sąnaudas, pernelyg neapsunkinant visuomenės, ir kartu siekti rezultato, kuris padėtų žmogui gyventi kasdienį visavertį gyvenimą.
Nuotr. R. Rimdeika
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2016 Nr. 7