Ne vien Šiaulių – visos šalies medikų bendruomenei gerai žinomi, o daugeliui ir asmeniškai pažįstami provizoriai Antanina Klupšaitė–Rulinskienė ir jos vyras Liudvikas Rulinskas, kurių indėlis į šalies vaistininkystę ir gyventojų sveikatinimą – neįkainojamas! Iškart po farmacijos studijų universitete jiedu „stačia galva“ nėrė į papildomas veiklas, kurių neapleidžia iki šių dienų, net ir sulaukę garbaus amžiaus.
Antanina – vaizdinės ir rašytinės informacijos apie šalies farmacijos istoriją kaupimo iniciatorė ir kolekcininkė, Liudvikas – irgi uoliai talkinantis Antaninai, renkant ir kaupiant visa, kas susiję su farmacija. Tiesa, Liudvikas – labiau kūrybinis darbuotojas nei kolekcininkas. Be to, kartu su savo Gyvenimo bendrakeleive jis yra parašęs ne vieną dešimtį straipsnių, išleidęs ne vieną knygą…
„Farmacijos ir laiko“ žurnalistė Virginija Grigaliūnienė aiškinasi, kuo Antaniną ir Liudviką daugiau nei prieš pusšimtį metų sužavėjo farmacininko profesija, kas lėmė, kad iš vaistinės buvo pereita dirbti „sausą“ administracinį darbą (kurį abiem pavyko sėkmingai „atmiešti“ kraštotyra ir kūrybiniu užsidegimu), kaip pavyko sukaupti gausų farmacijos istorijos archyvą – nepaprastai įdomų ir vertingą palikimą ateities kartoms…
Gerbiami Antanina ir Liudvikai, pirmiausia papasakokite, koks buvo Jūsų kelias į farmaciją. Ir kuo farmacija sužavėjo, kad pasirinkote būtent šią profesiją?
Antanina:
Gimiau ir augau Joniškio valsčiuje, Prano ir Elenos Klupšų šeimoje. Buvau vienas iš trijų vaikų – turėjau seserį Aldoną ir brolį Apolinarą. 1949 metais baigusi Joniškio gimnaziją, įstojau į Kauno universitetą studijuoti farmacijos (po metų Kauno universitetas buvo reorganizuotas į Kauno medicinos ir Kauno politechnikos institutus). Kodėl pasirinkau farmaciją? Mane šią profesiją rinktis paskatino Joniškio vaistinėje dirbęs vaistininkas, kuris buvo geras specialistas visomis prasmėmis. Prireikus vaistų ar patarimo, kaip ir kiti šeimos nariai, nueidavau į tą vaistinę ir matydavau, kaip rūpestingai ir kruopščiai jis dirba. Ir kokia tvarkinga, be galo graži vaistinė, jos aplinka.
Liudvikas:
Esu kilęs iš Kelmės rajono. 1957 metais baigiau Pakražančio gimnaziją ir svarsčiau, kur mokytis toliau. Dar mokykloje domėjausi chemija, nors puikiai sekėsi ir kiti dalykai, ypač lietuvių kalba ir literatūra. Jau tada rašiau straipsnius į mokyklos sienlaikraštį ir rajono laikraštį, mėgau fiksuoti įvairius įvykius. Farmaciją pasirinkau irgi greičiausiai dėl to, kad man, vaikui, kiekvienas apsilankymas Kelmės vaistinėje buvo nepamirštamas. Vaistinė man prilygo šventovei! Iki šiol prisimenu, kaip mano vaikystės laikais žmonės, įėję į vaistinę, nusiimdavo kepurę…
Gal su Antanina, būsima žmona, buvote bendrakursiai?
Liudvikas:
Ne, ji Farmacijos fakultetą baigė kiek anksčiau. O aš, jeigu visai atvirai, nebuvau nuo vaikystės apsisprendęs, kad užaugęs būsiu provizorius – tik vėliau sugalvojau stoti į Kauno universitetą ir sėkmingai baigiau Farmacijos fakultetą.
Liudvikai, baigęs universitetą atvykote dirbti į Kelmės vaistinę, o netrukus pakėlėte sparnus į Šiaulius, kur likote iki šiol, gyvenate jau daugiau kaip pusšimtį metų. O kokie buvo Jūsų pirmieji darbinės biografijos žingsniai? To paties noriu paklausti ir ponios Antaninos.
Liudvikas:
Po mokslų, kuriuos baigiau 1962 metais, buvau paskirtas dirbti į gimtąją Žemaitiją, į Kelmės centrinę vaistinę. Iš pradžių atlikau asistento funkcijas, o asistentas – tai toks specialistas, kuris daugiausia gamindavo vaistus pagal gydytojo išduotus receptus. Anais laikais labai mažai vaistų būdavo pakuotėse, kaip dabar, – dažniausiai tekdavo juos gaminti. Tiesa, tokį darbą dirbau labai trumpai – netrukus pradėjau aptarnauti žmones. O po pusmečio mane dar paaukštino – perkėlė į Šiaulius. Tapau valdininku – ėmiau dirbti Šiaulių farmacijos kontoroje (Vyriausiosios farmacijos valdybos Šiaulių tarprajoninė kontora. – Aut.). Tai buvo administracinis darbas.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2016 Nr. 6