2015 m. Lietuvos pulmonologų sutarimas
Apibrėžimas
Lėtinė obstrukcinė plaučių liga – dažna liga, kurios galima išvengti ir kurią būtina gydyti. Jai būdinga nuolatinė kvėpavimo takų obstrukcija, kuri dažniausiai progresuoja ir yra susijusi su stipresne kvėpavimo takų ir plaučių uždegimo reakcija į įkvepiamas žalingas daleles ar dujas. Paūmėjimai ir gretutinės ligos pablogina ligonio būklę.
Būdingiausias lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (LOPL) požymis yra lėtinė kvėpavimo takų obstrukcija, kurią lemia smulkiųjų kvėpavimo takų (obstrukcinio bronchito ir bronchiolito) ir plaučių parenchimos (emfizemos) pažeidimo derinys. Sergant LOPL dažnai būna lėtinio plaučių funkcijos sutrikimo sąlygojamų kitų organų pažeidimo požymių (sisteminis LOPL pasireiškimas) – griaučių raumenų atrofija, sumažėjusi jų jėga ir ištvermė, osteoporozė, kacheksija, antrinė eritrocitozė, normochrominė normocitinė anemija, lėtinė plautinė širdis, depresija ir kt.
LOPL pasireiškimas konkrečiam ligoniui gali būti skirtingas, nes priklauso nuo etiologinio veiksnio (pvz., rūkymo, oro teršalų), individualaus organizmo įgimtų ir įgytų savybių (pvz., α1 antitripsino stokos) bei uždegimo atsako į įkvepiamas daleles ar dujas. Daugeliu atvejų LOPL galima išvengti. Todėl skirtingi autoriai, norėdami pabrėžti vienas ar kitas ligos savybes ar jos aktualumą, pateikia šiek tiek skirtingą LOPL apibrėžimą.
Rizikos veiksniai
Svarbiausi lėtinės obstrukcinės plaučių ligos rizikos veiksniai yra tabako rūkymas, aplinkos teršalai, genetinė predispozicija ir sunkios respiracinės infekcijos vaikystėje.
Apie trečdalį visų rūkalių suserga LOPL. Rūkymas (ir pasyvus) lemia apie 80 proc. visų lėtinės obstrukcinės plaučių ligos atvejų. Apie 15–20 proc. LOPL priežastimi yra oro (dažniausiai darbo vietoje esantys) teršalai. LOPL skatina kontaktas su mediena, medvilne, gyvulių mėšlu, grūdais, augalų atliekomis, anglies, silicio, kadmio, geležies ir kitomis dulkėmis, automobilių kuro degimo produktais. Iki 1 proc. visų LOPL atvejų priežastis yra įgimta α1 antitripsino stoka.
Ligonių atranka, diagnostika ir diferencinė diagnostika
Ligonių atranka. Lėtinę obstrukcinę plaučių ligą reikėtų įtarti rūkančiam ar dirbančiam plaučiams kenksmingomis sąlygomis asmeniui, ypač vyresniam kaip 40 m. amžiaus, taip pat kai yra bent vienas iš šių požymių ar radinių:
• ilgiau kaip tris mėnesius trunkantis kosulys;
• dusulys ramybėje ar fizinio krūvio metu;
• švokštimas, prailgėjęs iškvėpimas, auskultuojant plaučius girdimi sausi karkalai;
• lėtinis skrepliavimas;
• lėtinės respiracinės infekcijos požymiai;
• klinikiniai (susilpnėjęs kvėpavimo garsas, statinės formos krūtinės ląsta) ar rentgeniniai (padidėjęs plaučių tūris, platūs tarpšonkauliniai tarpai, padidėjęs retrosterninis oro tarpas) plaučių emfizemos požymiai;
• pagalbiniai kvėpavimo raumenys dalyvauja kvėpavime;
• kvėpavimas (ypač iškvėpimas) pro vamzdeliu sudėtas lūpas;
• lėtinės plautinės širdies požymiai (paburkusios kaklo venos, kojų edema, hepatomegalija);
• α1 antitripsino stoka.
Būgno lazdelių formos pirštai nebūdingi lėtinei obstrukcinei plaučių ligai.
Šis požymis būna sergant plaučių *broze, bronchektazėmis, plaučių vėžiu.
Svarbu žinoti, kad sergantys ankstyvos stadijos LOPL ligoniai dažniausiai prisitaiko prie ligos sukeliamų reiškinių, nesiskundžia kosuliu, skrepliavimu ir dusuliu, atsirandančiu didesnio fizinio krūvio metu. Todėl gydytojas apie juos turėtų pasiteirauti. Normalūs klinikinio ar radiologinio tyrimo duomenys nepaneigia LOPL.
Esant nors vienam LOPL rizikos veiksniui, klinikiniam ar radiologiniam požymiui, būtina įtarti, kad ligonis serga lėtine obstrukcine plaučių liga. Asmeniui, kuriam įtariama lėtinė obstrukcinė plaučių liga, būtina atlikti spirometriją.
Diagnostika. Lėtinės obstrukcinės plaučių ligos diagnostika grindžiama LOPL būdingais klinikiniais simptomais ir neišnykstama bronchų obstrukcija, kai paneigiamos kitos bronchų obstrukcijos priežastys.
Neišnykstama bronchų obstrukcija patvirtinama, kai po bronchus plečiančio vaisto inhaliacijos FEV1/FVC rodiklio reikšmė išlieka mažesnė už tiriamo asmens individualią apatinę normos ribą, t. y. mažiau 5-ojo FEV1/FVC santykio norminio dydžio procentilio. Lietuvoje rekomenduojama naudotis Europos respiratologų sąjungos (angl. European Respiratory Society) patvirtintomis spirometrinių rodiklių norminių dydžių Europos anglies ir plieno bendrijos (angl. European Community of Coal and Steel – ECCS) formulėmis. FEV1/FVC santykio apatinė normos riba apskaičiuojama iš norminio dydžio atėmus 11,8 proc. vyrams ir 10,7 proc. moterims.
Spirometrija yra svarbiausias objektyvus tyrimas LOPL diagnostikai. Todėl atliekant spirometriją ir vertinant gautus rezultatus reikia laikytis griežtų tyrimo atlikimo ir rezultatų interpretacijos reikalavimų. Pirmą kartą diagnozuojant LOPL būtina atlikti bronchų plėtimo mėginį, kuris padeda įvertinti bronchų obstrukcijos išnykstamumą. Teigiamas bronchų plėtimo mėginys (FVC arba FEV1 rodiklio reikšmės pagerėjimas ne mažiau kaip 12 proc. ir ne mažiau kaip 200 ml tūrio po bronchus plečiančio vaisto suvartojimo, palyginti su to paties tyrimo metu nustatyta šių rodiklių pradine verte) LOPL nepaneigia, išskyrus tuos atvejus, kai FEV1/FVC rodiklio vertė tampa normali.
Kai spirometrijos rodikliai nėra būdingi ar būtina diferencinė diagnostika, reikėtų atlikti plaučių tūrių ir dujų difuzijos tyrimą.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2016 Nr. 10