Osteoartritas – tai lėtinė degeneracinė, labiausiai paplitusi sąnarių liga, bene dažniausiai pažeidžianti rankų, kelių ir klubų sąnarius, tačiau ne išimtis ir kiti, smulkesnieji sąnariai, pavyzdžiui, smilkininis apatinio žandikaulio sąnarys (SAŽS). SAŽS disfunkcija gali lygiai taip pat sukelti varginantį skausmą, ženkliai pabloginti gyvenimo kokybę, apriboti kasdienę veiklą, socialinį gyvenimą. SAŽS yra dažniausiai naudojamas sąnarys žmogaus kūne: atlieka apie 1500–2000 judesių per dieną, reikalingas kramtant, kvėpuojant, kalbant. Kadangi SAŽS nuolatos yra naudojamas, žandikaulio kaulas, raumenys ir kremzlė gali dėvėtis ir taip sukelti SAŽS funkcijos sutrikimus [1].
Tikslus SAŽS osteoartrito (OA) paplitimas nėra aiškus dėl gana skirtingų epidemiologinių tyrimų duomenų (skiriasi diagnostikos kriterijai). Dažnu atveju ligos pasireiškimas didėja su amžiumi, nors tai nėra griežta taisyklė. Kliniškai simptomai pasireiškia 8–16 proc. gyventojų [2, 3]. SAŽS OA gali būti tiek vienpusis, tiek abipusis; dažniau paplitęs tarp moterų [4]. Manoma, kad tai gali būti sąlygota estrogenų receptorių α polimorfizmo ir didesnio moterų jautrumo skausmui [5]. Tačiau, kad ir koks būtų ligos paplitimas, sergančiojo lytis, amžius ar skausmo jutimo slenkstis, sergantiesiems tai didžiulė problema, galinti sukelti invalidumą ir dažnai kelianti asociacijas su sąnarių protezavimu, gresiančiomis komplikacijomis. Šiai dienai jau yra efektyvių OA eigą modifikuojančių nechirurginių gydymo metodų, gebančių slopinti uždegimo procesus ir su jais susijusius simptomus.
Smilkininio apatinio žandikaulio sąnario osteoartritas, esminiai patogenezės ir gydymo aspektai
Osteoartritas yra lėtinė sąnarių liga, kuriai būdingos dvi pagrindinės savybės: 1) progresuojantis sąnarinės kremzlės pažeidimas, kaulų remodeliavimasis ir naujų kaulų formavimasis (osteofitai ir subchondrinė kaulų sklerozė) ir 2) sinovinis uždegimas ir raiščių, sausgyslių, meniskų ir sąnarinių kapsulių fibrozė. OA gali pažeisti bet kuriuos sąnarius.
SAŽS OA etiologija sudėtinga ir daugiaveiksnė. Įvardijami rizikos veiksniai yra amžius, genetika, traumos (lūžiai anamnezėje, kartotiniai nepageidaujami poveikiai, didelė apkrova, tempimas, išorinis ar atviras žandikaulio lūžis, mikrotraumos), sąnarių ar raumenų sutrikimai (sąnarių nestabilumas, nepakankama raumenų jėga/ištvermė, sąnarinių diskų operacijos, raiščių silpnumas), sisteminės ligos (generalizuotas OA, infekcija ar idiopatinis degeneracinis procesas, įgimtos ir vystymosi anomalijos) [6-8].
Etiopatogenezės pagrindas – ilgalaikis uždegimas. Medžiagų apykaitos ar mechaniniai veiksniai prisideda prie ankstyvos kremzlės pažaidos. Tai inicijuoja kietųjų ir minkštųjų sąnario audinių biomechaninių pokyčių sukeltą imuninį atsaką: imuninės ląstelės sukelia uždegimo reakciją, išskirdamos įvairius uždegimo mediatorius: citokinus ir chemokinus; aktyvuojama komplemento sistema, suaktyvėja kremzlinį audinį ardančių veiksnių, tokių kaip matricos metaloproteinazės (MMP) ir prostaglandinas E (PGE), išsiskyrimas (toliau skatinamas kremzlės irimas). Galutinis rezultatas – sąnarinės kremzlės sudilimas, subchondrinių kaulų remodeliavimasis.
SAŽS OA eiga palanki. Išskiriamos trys lėto progresavimo fazės su remisijos ir kremzlės regeneracijos etapais [9]. Pirmoji fazė trunka 2,5–4,0 metus ir kliniškai pasireiškia papildomais garsais, krepitacija sąnariui judant. Vidurinė fazė trunka 6–12 mėn. ir yra susijusi su kremzlės degeneraciniais procesais, kliniškai pasireiškiančiu skausmu ramybėje ar sąnariui judant, išsižiojimo apribojimu, traškėjimu. Paskutinės fazės, trunkančios apie 6 mėnesius, metu degeneracinis procesas sustoja, įvykę sąnario pakitimai stabilizuojasi, skausmo paprastai nėra, tačiau gali būti išlikę išsižiojimo, sąnario judrumo apribojimai, papildomi garsai sąnariui judant.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2016 Nr. 9