Viena dažniausių kreipimosi į neurologą ir šeimos gydytoją priežasčių – vyresniojo amžiaus žmonių patiriamas apatinės nugaros dalies, strėnų, skausmas, kurį bent kartą gyvenime jaučia net 60–80 proc. populiacijos. Apie 25 proc. suaugusiųjų skundžiasi nuolatiniu ar pasikartojančiu strėnų skausmu, net trečdaliui pacientų sutrikdančiu ne tik darbingumą, bet ir kasdienę veiklą.
Strėnų skausmo, arba liumbalgijos, sindromą sudaro skausmas ir raumenų įtempimas tarp šonkaulių lankų ir sėdmenų, kartu gali būti kojos skausmas. Liumbalgija būna ūminė ir lėtinė (pastaroji diagnozuojama, jei skausmas trunka ne mažiau kaip 12 sav.) [3]. Pagal skausmo gydymo rekomendacijas pirmaeiliai arba antraeiliai vaistai strėnų skausmui gydyti yra paprastieji analgetikai (paracetamolis) ir nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) [4]. Tai heterogeniška vaistų grupė, kurios pagrindiniai atstovai, vertinant iš cheminės pusės, yra organinės rūgštys, pasižyminčios antipiretiniu, analgeziniu ir uždegimo slopinamuoju poveikiu. Šios grupės vaistų terapinis ir šalutinis poveikis pasireiškia dėl pagrindinio jų veikimo mechanizmo – fermento ciklooksigenazės aktyvumo slopinimo. Žinant galimą NVNU pavojų, kilo abejonių, ar verta apskritai vartoti šios grupės preparatus. Nerimas pagrįstas, tačiau kol kas šių vaistų nėra kuo pakeisti. Todėl, renkantis šios grupės medikamentą, būtina įvertinti galimą pavojų ir pasirinkti efektyviausią ir mažiausiai nepageidaujamo poveikio reiškinių sukeliantį preparatą.
NVNU nepageidaujamas poveikis
Pagal veikimo mechanizmą bei slopinamąjį fermentą visi NVNU skiriami į selektyviuosius ir neselektyviuosius COX-1 bei COX-2 inhibitorius. Selektyvusis COX-1 inhibitorius acetilsalicilo rūgštis dabar plačiai vartojamas sergantiesiems širdies ir kraujagyslių ligomis dėl savo antitrombozinio poveikio. Dalis NVNU – indometacinas, piroksikamas, naproksenas, diklofenakas ir kiti – yra neselektyvieji ciklooksigenazės inhibitoriai, vienodai slopinantys abi COX izoformas. Kiti – selektyvieji bei specifiniai COX-2 inhibitoriai – koksibai. Tačiau dauguma jų gali pažeisti virškinimo traktą: sukelti skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų, kraujavimą iš jų ir opų prakiūrimą. Ypač pavojingas NVNU, gliukokortikoidų ir antikoaguliantų derinys – tokiu atveju kraujavimo pavojus padidėja net 18,74 karto. Kraujavimai iš viršutinės virškinimo trakto dalies ligoniams, vartojantiems bet kurį neselektyvų NVNU, pasireiškia daug dažniau nei jų nevartojantiesiems. Kraujavimo pavojus ypač padidėja vartojant piroksikamą ir ketoprofeną.
L. Mellemkjaer ir bendr. [5] Danijoje atliktame tyrime nustatė, kad pacientams, vartojantiems nesteroidinius vaistus nuo uždegimo, kraujavimas iš viršutinės virškinimo trakto dalies įvyko 4,12 karto dažniau (95 proc. PI 3,8–4,5) nei ligoniams, nevartojantiems šių vaistų. Virškinimo trakto pažeidimo pavojus labai sumažėja vartojant selektyviuosius ciklooksigenazės-2 inhibitorius. Tiesa, naujausiais tyrimais įrodyta, kad vartojant šios grupės vaistų, gali padidėti miokardo infarkto (MI) arba insulto pavojus.
NVNU poveikis virškinimo traktui gali būti ilgai nejuntamas ir neretai kliniškai pasireiškia jau įvykusiomis komplikacijomis – gausiu kraujavimu iš virškinimo trakto. Todėl gydant NVNU tikslinga skirti apsauginius vaistus, ypač pacientams, kuriems kartu reikia vartoti mažas aspirino dozes ar kitus vaistus, kurie, tikėtina, didina riziką virškinimo trakto pažeidimui atsirasti ar paūmėti.
Siekiant sustiprinti virškinimo trakto gleivinės apsaugą vartojant NVNU, skiriami vaistai – H2 receptorių blokatoriai arba protonų siurblio inhibitoriai (PSI). H2 receptorių blokatoriai tik iš dalies sumažina skrandžio rūgšties gamybą skrandyje. Veikimo mechanizmas pagrįstas histamino blokavimu. Histaminas, kurį išskiria skrandis, sąlygoja vandenilio jonų išsiskyrimą, o kartu didina skrandžio terpės rūgštingumą. PSI – vaistų grupė, efektyviausiai veikianti skrandžio rūgšties gamybos sistemą, blokuojanti protonų siurblius ir turi didelę reikšmę gydant viršutinės virškinimo trakto dalies NVNU sukeltus pažeidimus.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Gastroenterologija ir hepatologija“ 2016 Nr. 1