Povilas Kavaliauskas
Infekcinių ligų ir patogeninės mikrobiologijos institutas
Legioneliozinė pneumonija (LP), arba legioneliozė, pirmą kartą užfiksuota 1976 metais, kai Filadelfijoje (JAV) vykusio Amerikos legionierių susitikimo metu dalyviams pasireiškė sunkios atipinės pneumonijos simptomai. Po ilgų ieškojimų buvo nustatyta, kad protrūkį sukėlė anksčiau dar nežinoma, gramneigiamoji, lazdelės formos bakterija Legionella pneumophila (L. pneumophila). Pavadinimas Legionella suteiktas norint pagerbti protrūkio metu mirusius legionierius, o pneumophila (lot. mylinti, mėgstanti plaučius) – nurodant sukėlėjo tropizmą plaučių audiniui.
Legionelės ir legioneliozės
Legionelioze užsikrečiama įkvėpus bakterijomis kolonizuoto vandens aerozolių ar vandeniui patekus į plaučius. Legionelės natūraliai kolonizuoja gėlavandenio vandens telkinius, užtvankas, ežerus, vandeniu aušinamas kondicionavimo sistemas, lietaus surinkimo sistemas, fontanus, kur dažniausiai persistuoja vienaląsčiuose pirmuonyse, arba dirbtinio plaučių ventiliavimo įrangą, oro drėkintuvus, kur susidaro polirūšinės bioplėvelės, apsaugančios legioneles nuo aplinkos ir dezinfekcinių medžiagų poveikio. Dėl didelės kolonizuojamų vietų įvairovės legioneliozė gali būti visuomenėje įgyto arba hospitalinio tipo infekcija. Visuomenėje įgytos legioneliozės atvejai dažniausiai (bet ne visada) yra sporadiniai, o gydymo įstaigose įgytos legioneliozės atvejai dažniausiai niekada nebūna pavieniai. Dažnai fiksuojami keliautojų legioneliozės atvejai, kai asmenys kelionės metu kontaktuoja su legionelėmis užkrėstais vandens aerozoliais.
Epidemiologijos požiūriu, legioneliozės atvejai gali būti siejami su įvairiais šaltiniais: langų plovimo skysčiu, dušais, fontanų purslais, komposto atliekų tvarkymu, purškiamu daržovių drėkinimu turguose, karštomis sūkurinėmis voniomis ar baseinais. Kai kurie autoriai pastebi, jog legioneliozei būdingas sezoniškumas. Legioneliozinės pneumonijos atvejų ženkliai padažnėja vasaros pabaigoje, rudens pradžioje, tačiau dėl besikeičiančio klimato legioneliozė dažnėja ir pavasario laikotarpiu, kai dėl stiprių liūčių ir lietaus susiformuoja dirvos ir vandens bioaerozoliai.
Rizikos veiksniams susirgti legionelioze priskiriamas rūkymas, alkoholio vartojimas, lėtinės plaučių ligos, vėlyvosios stadijos inkstų ligos, vėžinės ligos ir chemoterapija bei imunosupresija (ŽIV ir AIDS atvejais).
Klinikinė legioneliozių raiška ir terapinės rekomendacijos
Yra žinomos dvi gerai kliniškai išreikštos legioneliozės formos: legioneliozinė pneumonija ir Pontiako karštinė. Legioneliozinė pneumonija apibūdinama kaip pneumonija, kuriai būdinga aukšta temperatūra, neproduktyvus kosulys, svorio kritimas, apetito stoka, stiprus galvos skausmas. Vėliau simptomai progresuoja iki daugybinio organų nepakankamumo. Yra aprašomi ir būdingi neurologiniai pokyčiai, tokie kaip sąmonės praradimas, polineuropatijos/miopatijos (kritiniais atvejais). Diseminuotos legioneliozės atvejais ir atsiradus neurologiniams pokyčiams, magnetinio rezonanso tomografijose (MRT) stebimi nespecifiniai, dažnai ir kitoms infekcijoms būdingi didelio tankio pakitimai didžiojoje smegenų jungtyje ir jos stormenyje. Taip pat legionelioze sergantys pacientai turi didesnę riziką infekcijai komplikuotis į staigiai išplitusį autoimuninį encefalomielitą arba Guillain-Barro sindromą.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2017 Nr. 3