„Iš visų vaistų, kuriuos Dievas davė žmogui kančioms palengvinti, nėra tokio universalaus ir veiksmingo kaip opijus“ Thomas Sydenhamas (1624–1689)
Opioidiniai analgetikai yra pagrindiniai vaistai gydant skausmą, nes jų veikimas paremtas skausmo fiziologija ir patologija bei patikrintas ilgamete praktika. Opioidų skyrimas onkologiniam skausmui yra gydytojo prievolė, kita vertus – jam tai ir nemažas išbandymas. Būdami paskirti iš išorės, bet identiški savo poveikiu organizme esančiai endogeninei skausmo moduliacijos sistemai, šios klasės vaistai reikalingi gydytojo gilių žinių ir praktinių įgūdžių. Galbūt dėl to jau beveik du dešimtmečius turėdami galingiausią ginklą – fentanilio tranderminę sistemą, jo potencialo šiandien dažniausiai neišnaudojame, o vėžiu sergantys pacientai negauna adekvataus skausmo malšinimo.
Skausmas gali pasireikšti bet kurioje vėžio ligos stadijoje. Daug asmenų pradeda lankytis pas gydytoją dėl skausmo, kuris, kaip paaiškėja, buvo pirmasis vėžio simptomas. Pagal skausmo kilmę jis gali būti nocicepcinis, neuropatinis ar mišrus. Pagal eigą – ūminis, poūmis ar lėtinis. Onkologinio skausmo epidemiologija nėra tiksliai žinoma pirmiausia dėl jo heterogeniškumo, tačiau manoma, kad sergant ankstyvos stadijos vėžiu ir diagnozės nustatymo metu onkologinio skausmo paplitimas yra apie 50 proc., o toli pažengusioje stadijoje – 75 proc. ir daugiau. Tada vėžiu sergantys pacientai skausmą patiria ne tik dėl ligos, bet ir dėl su vėžiu susijusio skausmo gydymo (chemoterapijos).
Bendrieji vėžio sukelto skausmo gydymo principai
Onkologinio skausmo pacientų gydymas ir priežiūra pirmiausia yra šeimos gydytojo priedermė. Nustačius vėžio sukelto skausmo priežastį ir pobūdį, reikėtų pradėti nuolatinę analgeziją (skausmo malšinimą). Pirmiausia, jei įmanoma, tai darytina ligoniui priimtiniausiu būdu: geriamaisiais vaistais arba vaistiniais pleistrais individualia doze, kartu gydant ir kitais simptomus lengvinančiais vaistais. Vaistą reikėtų parinkti pagal skausmo pobūdį, intensyvumą, pakopinio gydymo analgetikais principus (PSO 1986 m.), skirti vartoti vaistų derinius [1].
Pagrindiniai vaistai vėžio sukeltam skausmui gydyti yra neopioidiniai analgetikai (I pakopa), silpni opioidai (II pakopa), stiprūs opioidai (III pakopa), kartu gali būti skiriama ir pagalbinių vaistų (adjuvantų), sustiprinančių analgetikų poveikį ir palengvinančių šalutines reakcijas, sukeliamas šių vaistų [2]. Neopioidiniai analgetikai gali būti vartojami kaip pagalbiniai vaistai II ir III pakopose. I pakopos vaistai (aspirinas, paracetamolis, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) – itin veiksmingi gydant silpno intensyvumo (1–3 balai pagal SAS) skausmą, sukeltą metastazių kauluose, minkštųjų audinių ir raumenų sudirginimo. Silpnų opioidų grupei priklauso kodeinas, dihidrokodeinas ir tramadolis, jie skirti vidutinio intensyvumo (4–6 balai pagal SAS) skausmui malšinti. Pagrindiniai III pakopos vaistai: morfinas, fentanilis, buprenorfinas ir kt. skiriami stipriam ir labai stipriam (7–10 balų pagal SAS) skausmui malšinti.
Vėžio sukeltas proveržio skausmas – tai laikinai paūmėjęs skausmas pagrindinio (bazinio) skausmo fone, pajuntamas pacientų, kuriems pagrindinis stiprus vėžio sukeltas skausmas santykinai adekvačiai buvo gydomas opioidais. Gydant jį vartojami trumpo poveikio opioidai (tramadolio kapsulės, švirkščiamasis tramadolis ir morfinas, poliežuvinės fentanilio citrato tabletės, nosies purškalai).
Opioidiniai analgetikai ir jų skyrimas
Opioidiniai analgetikai – tai sintetiniai, pusiau sintetiniai ir natūralūs preparatai, kurie veikia opioidinius receptorius (miu, delta, kapa) ląstelės membranoje. Pagal poveikį receptoriams jie skiriami į tikruosius agonistus, dalinius agonistus, agonistus-antagonistus ir antagonistus. Tikrieji agonistai, jautrindami receptorių, sukelia analgeziją, daliniai agonistai – hipoalgeziją, agonistai-antagonistai – vienus receptorius jautrina, kitus slopina, o antagonistai jungiasi su receptoriais, bet analgeziją panaikina.
Plačiau apie tai skaitykite „Skausmo medicina“ 2017 Nr. 2