Ausies sieros (cerumen) kamščiai – tai otorinolaringologų kasdienybė, jų pašalinimas neretai reikalauja didelės pacientų ir gydytojų kantrybės. Per pastaruosius 20 metų, sparčiai plečiantis farmakologijos ir kosmetologijos sritims, ausų kamščiai susidaro dažniau. Tradicinį vatos gumulėlių vyniojimą ant degtukų, plaukų segtukus ir mezgimo virbalus jau senokai pakeitė kosmetiniai vatos ausų krapštukai. Nesibaigianti kova su šia problema daugelį varo į neviltį ir diskomfortą. Tačiau, jei mes paklaustume istorikų, kaip žmonija valė ausis prieš 500 metų, atsakymas būtų – „niekaip“. Šalinant šią problemą, būtina suvokti, ar tai iš viso yra patologija, ir kurie žmonės į tai linkę daugiau, o kurie – mažiau.
Sieros kamščiai – tai riebalų ir sieros liaukų sekretas, susimaišęs su nusilupusio išorinės ausies landos epitelio ląstelėmis. Išorinę ausies landą dengia daugiasluoksnis plokščias epitelis, kuris išorėje tęsiasi kaip ausies kaušelio epitelis, o ausies viduje – kaip išorinis ausies būgnelio epitelio sluoksnis. Poodyje, išorinės ausies landos kremzlės dalyje yra plaukų folikulai, sieros ir riebalų liaukos. [1]
Taip pat, kaip ir kitas apokrinines liaukas, tarp jų – pieno liaukų audinius, sieros liaukas sudaro vidaus sekrecijos ląstelės ir mioepitelinių ląstelių sluoksnis. Ląstelės išskiria sekretą per didesnius kanalus, kurie atsiveria prie plaukų folikulų išorinėje ausies landoje. Riebalinės liaukos atsiveria plaukelių folikuluose šiek tiek žemiau sieros liaukų išvadų. [2, 5]
Ausies siera sudaro apsauginį išorinės ausies landos sluoksnį, ji pasižymi antibakterinėmis ir tepimo savybėmis. Jos sudėtyje yra aminorūgščių, riebalų rūgščių, lizosimų ir imunoglobulinų.
Viršutinių sluoksnių ląstelės (korneocitai) nusilupa ir migruoja radialiai nuo būgnelio plėvės, po to – lateraliai per vidinę ausies landą, kur susimaišo su liaukų sekretu. Tai savaiminio ausies valymosi mechanizmas, kuris su vaško pagalba sulaiko nešvarumus ir dulkes bei pašalina juos iš ausies landos medialinio paviršiaus lateraline kryptimi. Šį procesą skatina epitelio migravimas ir žandikaulio judesiai.
Yra du pagrindiniai ausies sieros tipai: drėgna, kuri paprastai būdinga kaukaziečių ir afrikiečių rasės atstovams ir yra rudos arba tamsios spalvos, ir sausa – dažniau būdinga azijiečiams ir amerikiečiams. Sausa siera yra pilkos spalvos.
Drėgna siera pasižymi santykinai didesne lipidų ir pigmentų granulių koncentracija, palyginti su sausa siera, tai sąlygoja ir jos spalvą.
Sieros tipą nusako vieno nukleotido pokyčiai jungiamuosiuose geno C11 ATP receptoriuose, esančiuose 16-oje chromosomoje. Didelė lipidų koncentracija ausies sieroje apsaugo nuo gėlimo, niežulio ir sausumo pojūčio ausies landoje. Lipidus sudaro skvalenas (6,4 proc.), cholesterolio esteris (9,6 proc.), vaško esteris (9,3 proc.), trigliceridai (3,0 proc.), riebalų rūgštys (22,7 proc.), cholesterolis (20,9 proc.), keramidai (18,6 proc.), cholesterolio sulfatas (2,0 proc.) ir keletas neidentifikuotų polinių sudedamųjų dalių (7,5 proc.).
Sveiko žmogaus ausų sieros fiziologinis pH yra 4–5, tai užtikrina optimalią aplinką žmogaus antimikrobiniams proteinams. [4]
Sieros kamščius skatina įvairūs veiksniai, pradedant metaboliniais sutrikimais, anatominiais pokyčiais (išorinės ausies landos stenozės), svetimkūniai išorinėje ausies landoje, ceratosis obturans (liga, kuriai būdinga padidėjusi keratino gamyba) bei kitos odos ligos (pvz., žvynelinė, keratozė). Tai gali būti susiję su visomis amžiaus grupėmis, dažniau – vaikais, vyresnio amžiaus pacientais ir pacientais, turinčiais pažinimo funkcijos sutrikimų. Tačiau didžiausias vaidmuo sieros kamščių patogenezėje tenka pacientų švietimui apie įpročius, kurie skatina kamščių susidarymą.
Vatos pagaliukų naudojimas: įkišus į ausies landą vatos pagaliuką, didžioji dalis sieros įstumiama giliau ir prispaudžiama prie būgnelio plėvės. Siera suspaudžiama, susidaro kamštis, kuris vis prisijungia prie naujai susidariusios sieros. Net nesudarydami kamščių, vatos pagaliukai nutrina ausies landą, traumuoja ir pašalina apsauginį ausies landos sieros sluoksnį ir taip padidina ausies landos odos užkrėtimo grėsmę bei sukelia lėtinį, ilgalaikį ausies landos odos niežulį, kuris dažnai sukelia „priklausomybę nuo pagaliukų“. [7, 8] Šiai pacientų grupei taikytinas posakis „nepasimoko iš klaidų“, nes net atsiradus komplikacijoms ir pašalinus jų pasekmes jie ir toliau juos naudoja.
Pavojingiausia vatos pagaliukų naudojimo komplikacija – būgnelio plėvės perdūrimas. Tai gali atsitikti net labai atsargiai valant ausį (staigiai pasukus galvą, dėl neatsargumo paslydus rankai). Apie tokią traumą įspėja ūmūs, stiprūs ausies skausmai, kruvinos išskyros iš ausies, klausos pablogėjimas. Kilus įtarimui, kad plyšo būgnelio plėvė, būtina nedelsiant kreiptis į LOR specialistą. Jei pasiseka, būgnelio plėvės žaizda ilgainiui sugyja, tačiau tai gali pasikartoti, todėl gali išsivystyti lėtinis vidinės ausies landos uždegimas, kurio pasekmė gali būti negrįžtami klausos sutrikimai. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios vaikams negalima valyti ausų vatos pagaliukais, nes vienas staigus vaiko galvos judesys gali sukelti rimtas ir ilgalaikes pasekmes. Todėl vatos pagaliukus rekomenduojama laikyti vaikams nepasiekiamose vietose.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 4
Cardiopill – pagalba gerai širdies funkcijai
Širdies nepakankamumas – tai kompleksinis sindromas, kurio metu dėl funkcinės ar struktūrinės širdies patologijos sutrinka skilvelių gebėjimas prisipildyti krauju ar išstumti kraują iš širdies. Tai yra dažna liga, kurios paplitimas bendroje populiacijoje yra apie 2 proc., tuo tarpu vyresnių nei 65 m. amžiaus žmonių siekia net 10 proc. Rizika per gyvenimą susirgti širdies nepakankamumu 55 metų vyrams ir moterims yra atitinkamai 33 proc. bei 28 proc. [5]. Dėl spartaus visuomenės senėjimo bei vis geresnių medicinos galimybių širdies nepakankamumas tampa viena dažniausių vyresnio amžiaus žmonių hospitalizavimo priežasčių. Todėl labai svarbu ankstyva pacientų diagnostika bei gydymas, siekiant išvengti širdies nepakankamumo progresavimo bei ilgiau išsaugoti gerą širdies funkciją.
Pagrindinės lėtinio širdies nepakankamumo priežastys bei rizikos veiksniai
Kliniškai širdies nepakankamumas yra skiriamas į kairiosios ar dešiniosios širdies disfunkciją, taip pat gali būti abipusis. Tuo tarpu kalbant apie funkcinius pokyčius, sistolinis širdies nepakankamumas pasireiškia tada, kai dėl blogėjančios širdies kontrakcijos skilvelis sistolės metu negali pakankamai išsituštinti, o diastolinė disfunkcija kyla iš to, jog diastolės metu širdies raumuo atsipalaiduoja neefektyviai ir širdies ertmėje negali susikaupti pakankamas kiekis kraujo. Pagrindinės priežastys, sukeliančios sistolinę disfunkciją, yra skiriamos į tris grupes: kontrakcijos susilpnėjimas (dėl išeminės širdies ligos, dilatacinės kardiomiopatijos, difuzinio miokardito ar toksinų poveikio širdžiai), tūrio perkrova (sukelia įvairios kilmės vožtuvų nesandarumai, įgimtos širdies ydos su nuosrūviu), spaudimo perkrova (kyla dėl įvairios kilmės širdies vožtuvų stenozės, arterinės bei plautinės hipertenzijos). Kalbant apie diastolinę disfunkciją, ji dažniausiai sukeliama hipertenzinės ar išeminės širdies ligos, konstrikcinio perikardito, širdies tamponados bei hipertrofinės kardiomiopatijos. Rečiau širdies nepakankamumą gali sukelti širdies ritmo sutrikimai, anemija, sisteminės arterioveninės fistulės, hipertiroidizmas, nėštumas, kraujo bei inkstų sistemų ligos [1]. Pagrindiniai rizikos veiksniai, kaip ir daugelio širdies ligų, yra padidėjęs kūno svoris ar nutukimas, rūkymas, mažas fizinis aktyvumas, hipercholesterolemija, cukrinis diabetas, padidėjęs arterinis kraujo spaudimas [2].
Niujorko širdies asociacijos (NŠA) funkcinė klasifikacija
Dažniausiai naudojama NŠA (angl. New York Heart Association, NYHA) širdies nepakankamumo funkcinė klasifikacija. Pagal simptomus pacientai yra skiriami į keturias funkcines klases. I priklauso tie, kuriems normalus fizinis aktyvumas nesukelia diskomforto, palpitacijų, dusulio. Pacientai turi minimalius širdies sutrikimus, kurie nustatomi tik tyrimų metu. Tai dar kitaip vadinama asimptomine kairiojo skilvelio disfunkcija. II klasė apima tuos, kurie patiria nemalonių jutimų (širdies plakimą, dusulį, greitą nuovargį) sunkaus fizinio krūvio metu. Tačiau svarbu pabrėžti, kad šie pacientai gerai jaučiasi ramybėje bei dirbdami vidutinio sunkumo fizinį darbą, todėl šis nepakankamumo lygis yra vadinamas lengvu. III klasei priklauso pacientai, kuriems vidutinis fizinis krūvis sukelia tokius simptomus, kaip padažnėjusį širdies plakimą, dusulį, greitą nuovargį, bet pacientai gerai jaučiasi nedidelio fizinio krūvio metu bei ramybėje, todėl tai vadinama vidutinio sunkumo širdies nepakankamumu. Paskutinė ir pati sunkiausia yra IV klasė. Pacientai, turintys IV funkcinės klasės širdies nepakankamumą, kenčia nuo diskomforto (dusulio, tachikardijos, krūtinės anginos epizodų) bet kokio fizinio krūvio metu, kartais ir ramybės būsenoje. Taip pat svarbu pabrėžti, kad širdies nepakankamumas yra būklė, kuri neregresuoja į mažesnę funkcinę klasę, o gali tik progresuoti. Todėl labai svarbu anksti diagnozuoti ir tinkamai gydyti pacientus, stiprinti jų širdies raumenį, padėti mažinti ar eliminuoti rizikos veiksnius, kad kuo ilgiau išsaugotume pakankamą širdies funkciją.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 4