Remiantis istoriniais šaltiniais, žmonės visais laikais kentė sąnarių skausmą, taip pat suprato, kad sąnarių skausmus gali sukelti įvairios ligos. Manoma, kad podagros terminą pirmasis pavartojo Hipokratas. Šis graikiškas žodis reiškia pėdos spąstus, žnyples. Tuo Hipokratas norėjo pabrėžti, kad podagra, jos priepuolis, dažniausiai pažeidžia kojos didžiojo piršto (nykščio) pamatinį sąnarį, dėl to pacientas nebegali vaikščioti. Hipokratas taip pat pirmasis nustatė podagros ir kitų artritų skirtumus. Jis teigė, kad podagra yra „turtingųjų liga“, o kitokiais artritais dažniau serga žemesnio socialinio sluoksnio atstovai. Viduramžiais podagra buvo vadinama „karalių liga“. Šiais laikais ši liga siejama ne su kilme, o su gyvensena.
Priežastys
Podagra – tai lėtinė tam tikrų medžiagų (šlapimo rūgšties) apykaitos sutrikimo liga, kuria sergant kraujyje ir kituose organizmo skysčiuose labai padaugėja šlapimo rūgšties. Dėl didelės šlapimo rūgšties ir jos druskų koncentracijos atitinkamuose tepalų maišeliuose, sausgyslių makštyse ir sąnariuose susidaro šlapimo rūgšties kristalai. Jie sukelia podagros priepuolius, kurie tęsiasi maždaug 5–6 dienas ir palengva aprimsta.
Šia liga dažniausiai serga vyresni nei 40 metų vyrai, kurie valgo daug mėsos, ypač baltos, ar žuvies, vartoja alkoholį (ypač alų), piktnaudžiauja kava, juodąja arbata ir mažai fiziškai juda. Dažniausiai tokie žmonės būna nutukę. Kartais ligą išprovokuoja nušalimas, didelė trauma, operacija ar odos liga –žvynelinė. Podagra gali vystytis sergant lėtinėmis ligomis, kada negebama pašalinti šlapimo rūgšties (esant inkstų nepakankamumui). Moterys serga maždaug dešimtkart rečiau nei vyrai. Moterys podagra gali susirgti po menopauzės pakitus hormonų pusiausvyrai. Pirminė ligos forma siejama su paveldėjimu, todėl turint paveldėtą polinkį į podagrą vertėtų reguliariai tikrinti šlapimo rūgšties kiekį kraujyje.
Simptomai
Liga pasireiškia pasikartojančiu ūmiu vieno ar kelių sąnarių uždegimu ir podagrinių mazgų (tofusų) susidarymu. Pirmas podagros priepuolis dažnai ištinka iki tol niekuo nesiskundusį žmogų. Labai staiga, dažniausiai naktį, prasideda vieno ar kelių sąnarių uždegimas. Dažniausiai būna kojos nykščio pirmojo sąnario artritas – sąnarys patinsta, parausta, tampa karštas, labai skausmingas. Skausmas būna toks stiprus, kad net paklodės prisilietimas atrodo nepakeliamas. Gali būti pažeidžiami ir kiti sąnariai: kelių, čiurnų, riešų, alkūnių, pėdų, plaštakų (pav.). Priepuolis trunka apie savaitę, jį gali provokuoti gausus alkoholio vartojimas, netinkama mityba, ūmus badavimas, sąnarių traumos, kita sunki liga (insultas, infarktas). Sąnario uždegimą gali lydėti karščiavimas, šaltkrėtis. Priepuoliui praėjus, žmogus vėl jaučiasi visiškai sveikas. Kai kuriems žmonėms per visą gyvenimą įvyksta vos vienas podagros priepuolis, tačiau dažniausiai priepuoliai kartojasi – antras priepuolis paprastai ištinka praėjus 1–2 metams po pirmojo. Ligos negydant, priepuoliai dažnėja, ilgėja, atsiranda lėtinės podagros simptomai: nuolatinis maudžiantis sąnarių skausmas, riboti jų judesiai, sąnarių deformacijos, kitų organų (inkstų) pažeidimo požymiai.
Būdingas podagros požymis – tofusai – šlapimo rūgšties druskų sankaupos sąnariuose ir aplinkiniuose audiniuose. Jie atrodo kaip įvairaus dydžio gumbeliai po oda, dažniausiai susidarantys aplink labiausiai pažeistus sąnarius, ant alkūnių, rankų ir kojų pirštų, ausies kaušelyje. Jiems pratrūkus išteka baltai gelsva kreidinė medžiaga. Negydant podagros ir ignoruojant gydytojo rekomenduojamą mitybą, priepuoliai vis dažnėja ir intensyvėja, liga apima vis didesnius sąnarius, inkstus ir šlapimtakius.
Diagnostika
Ligą padeda nustatyti biocheminis kraujo tyrimas paimamas iš venos. Nustatoma šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje, kas leidžia tiksliai nustatyti ar ji padidėjusi ar normos ribose.. Taip pat kartais atliekamas sąnarių skysčio tyrimas, vertinama skysčio sudėtis, leukocitų kiekis. Rentgenologinis tyrimas pačioje ligos pradžioje didelės reikšmės neturi, vėliau matomi yra patamsėjimai, kaulinio audinio sankaupos sąnario srityje ir aplink esančiuose minkštuose audiniuose. Dar vėlesnėse stadijose pastebimi kaulo defektai.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2017 Nr. 3