Vestibulinis galvos svaigimas (vertigo) – tai pusiausvyros analizatoriaus periferinės ar centrinės dalies pažeidimo sukeltas galvos svaigimas, kuris apibūdinamas aplinkos judėjimo pojūčio iliuzija. Judėjimo pojūtis gali būti keleriopas, kai pacientas jaučia, kad juda ar sukasi pats, arba, kai jaučia, jog juda ar sukasi aplink esantys daiktai [1]. Net ir lengviausias šio tipo galvos svaigimo formas praktiškai visada lydi labai ryškūs vegetaciniai simptomai: pykinimas, vėmimas, išbalimas, prakaitavimas. Dažniausiai nustatomos vestibulinio svaigimo priežastys yra gerybinis paroksizminis pozicinis svaigimas (GPPS), vestibulinė migrena, Menjero liga, vestibulinis neuronitas ir smegenų kraujotakos sutrikimai. Retesnės priežastys yra epilepsija, sifilis, sarkoidozė, išsėtinė sklerozė [2].
Paplitimas
Epidemiologinių tyrimų duomenimis, vestibulinis galvos svaigimas bent kartą gyvenime yra pasireiškęs 7,8 proc. žmonių, kasmet nuo jo kenčia apie 5 proc. gyventojų [1, 2]. 80 proc. šią problemą turinčių asmenų dėl sutrikusios kasdienės veiklos ir nedarbingumo prireikė gydytojo konsultacijos [2]. Dauguma (91 proc.) vestibulinio galvos svaigimo varginamų pacientų yra gydomi šeimos gydytojų. Šiame straipsnyje trumpai apžvelgiami dažniausios vestibulinio galvos svaigimo priežastys ir gydymo metodai.
Ūmaus vestibulinio svaigimo priepuolio gydymas
Dėl smegenų kamieno kompensacinių mechanizmų per 24–48 val. savaime nurimsta net ir sunkus ūmus vestibulinio svaigimo priepuolis. Simptomams palengvinti ūmios fazės metu gali būti skiriamos pagalbinės priemonės, ramybė, antiemetikai ir vestibulinį aparatą blokuojantys vaistai (1 lentelė). Kadangi vestibuliniam svaigimui gydyti nėra vienintelio veiksmingo vaisto, dažniausiai vartojami antihistamininių ir antiemetinių vaistų deriniai. Atsitktinių imčių klinikinių tyrimų apie vestibulinę sistemą blokuojančių vaistų veiksmingumą kol kas nėra atlikta, todėl jų vartojimas klinikinėje praktikoje yra grindžiamas eksperimentinių gyvūnų modelių rezultatais. Tačiau yra duomenų, kad šių vaistų vartojimas gali sulėtinti kompensacinę smegenų kamieno funkciją ir lemti užsitęsusį priepuolį, be to, kyla šalutinių poveikių grėsmė. Todėl labai svarbu nustatyti specifinę vestibulinio svaigimo priežastį ir ją šalinti, kuo trumpiau skiriant simptominį gydymą vaistais.
Specifinių priežasčių sukelto vestibulinio svaigimo gydymas
Gerybinis paroksizminis pozicinis svaigimas
Gerybinis paroksizminis pozicinis svaigimas (GPPS) yra dažniausia vestibulinio svaigimo priežastis. Jį sukelia pusratiniuose kanaluose (dažniausiai užpakaliniame) atsidūrę otolitai. Šie maži kalcio karbonato kristalai, atitrūkę nuo vidinės ausies prieangio pailgojo maišelio, laisvai plaukioja pusratiniuose kanaluose ir dirgina plaukuotąsias ląsteles judesio metu, taip sukeldami asimetrinę impulsaciją iš pusiausvyros organo. Pacientai patiria trumpus, bet intensyvius vestibulinio svaigimo priepuolius, kurie kyla keičiant galvos padėtį. GPPS diagnozei patvirtinti atliekamas Dix-Hallpiko mėginys, kuriuo nustatoma pažeidimo pusė.
Plačiau apie tai skaitykite „Otorinolaringologijos aktualijos“ 2017 m. Nr. 1