Kontracepcijos priemonės – dažnai ir plačiai aptariama tema, tačiau Lietuvoje kontracepcijos pasirinkimas vis dar apipintas mediciniškai nepagrįstais mitais ir baimėmis. Todėl ir neseniai buvo parengta ir išleista Kontracepcijos metodika, skirta gydytojams akušeriams ginekologams, šeimos gydytojams, akušerėms ir slaugytojoms. Su vienu šios metodikos autorių – VUL Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro gydytoju ginekologu dr. Vytautu Klimu (Metodiką taip pat rengė LSMU Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytojai – doc. Eglė Bartusevičienė ir Heraldas Stankevičius) kalbamės apie kontracepcijos priemonių teikiamas galimybes išvengti neplanuoto nėštumo ir kitus aktualius, su šia tematika susijusius klausimus.
Kaip apibrėžtumėte moters vaisingumo reguliavimo etiologiją?
Žmonių, kaip biologinės individų rūšies, vaisingumas yra gana didelis. Anksčiau vaisingumą daugiausia reguliuodavo gyvenimo sąlygos. Pavyzdžiui, bado metais moterų vaisingumas sutrikdavo dėl blogos mitybos, streso. Be to, gyventojų prieaugį reguliavo ir didelis kūdikių bei vaikų mirtingumas, tačiau XX–XXI amžiuje situacija labai pasikeitė – moterys jau pačios nusprendžia, kiek nori turėti vaikų. Jei moteris nereguliuotų nėštumų, per jų reproduktyvų gyvenimą galėtų gimdyti 20 ar 30 kartų. Be to, smarkiai pailgėjo ir moters gyvenimo trukmė, o vaisingumas paprastai išlieka iki 50–52 metų. Todėl, norint efektyviai reguliuoti nėštumų skaičių, būtinos pagalbinės priemonės.
Bandymai naudoti kokias nors moterų vaisingumą ribojančias priemones atsirado XX a. 2–3 dešimtmetyje. Po Pirmojo pasaulinio karo moterims teko išlaikyti save ir šeimą, nes dalis vyrų iš karo negrįžo arba grįžo nedarbingi. Be to, trūko darbo jėgos, todėl moterys turėjo daug dirbti, ir natūraliai padidėjo jų vaisingumo reguliavimo poreikis. Moterys tapo labiau ekonomiškai nepriklausomos.
Pirmosios efektyvios priemonės – hormoninės kontraceptinės tabletės, padėjusios reguliuoti vaisingumą, buvo atrastos apie 1961 metus JAV. Įvertinę konservatyviosios visuomenės dalies, o pirmiausia – bažnyčios galimą neigiamą požiūrį į kontracepciją, kūrėjai šias tabletes užregistravo kaip skirtas ne kontracepcijai, o menstruaciniam ciklui reguliuoti. Tačiau ta žinia tarp moterų smarkiai plito, ir tabletės, kaip efektyvi kontraceptinė priemonė, greitai įsitvirtino JAV, vėliau – Europoje ir galiausiai – visame pasaulyje. Per tą laiką jos gerokai patobulėjo, nes pirmųjų kontraceptinių tablečių sudėtyje buvo keliolika kartų didesnė hormonų koncentracija nei dabartinėse. PSO duomenimis, pastaruoju metu pasaulyje hormonines kontraceptines tabletes vartoja apie 100–112 mln. moterų.
Kokios yra pagrindinės kontracepcijos priemonės ir jų skirstymo principai?
Visa kontracepcija skiriama į efektyvią ir mažiau efektyvią. Yra išskiriamos 3 efektyviosios kontracepcijos rūšys: dedama į gimdą, hormoninė ir chirurginė sterilizacija, kai tiek vyrams, tiek moterims atliekamos chirurginės operacijos, sutrukdančios apvaisinimo procesą. Tiesa, pastaroji kontracepcijos rūšis yra „bilietas tik viena kryptimi“ ir vargu, ar logiška ją gretinti su dedama į gimdą bei hormonine kontracepcija, kur vaisingumą, pageidaujant, galima susigrąžinti.
Hormoninė kontracepcija taip pat skiriama į keletą rūšių. Pirmiausia pagal vartojimo būdą išskiriamos kontraceptinės tabletės, kontraceptiniai implantai (po oda įsiuvama kontraceptinė ampulė, po truputį išskirianti hormonus ir apsauganti moterį nuo neplanuoto pastojimo), taip pat kas vieną–tris mėnesius suleidžiami hormoniniai kontraceptikai. Šiai grupei priklauso ir kontraceptiniai pleistrai – ant odos užklijuojamas hormonus išskiriantis pleistras bei į makštį įstatomi kontraceptiniai žiedai (jie taip pat išskiria hormonus, kurie patenka į kraują ir sukelia kontraceptinį poveikį).
Yra dar ir skubios pagalbos kontracepcijos metodas, arba vadinamoji – ekstrinė kontracepcija. Ji skirta moterims praėjus ne daugiau kaip 72 valandoms po neplanuoto ar nesaugaus lytinio akto, kurio metu nebuvo naudotasi kontraceptinėmis priemonėmis arba naudota priemonė buvo neveiksminga. Pavyzdžiui, ji gali būti panaudota plyšus prezervatyvui arba lytiniam aktui įvykus prieš moters norą bei susiklosčius kitoms išskirtinėms aplinkybėms. Po tokių lytinių santykių moterys kaip galima greičiau turi išgerti kontraceptinę tabletę su levonorgestreliu – nuo to priklauso jos efektyvumas. Pasinaudojus šia priemone pirmą parą po nesaugių lytinių santykių, jos efektyvumas siekia apie 95 proc., suvartojus tabletę per antrą parą – apie 85 proc., na, o trečią parą jos poveikis, apsaugantis nuo pastojimo, išlieka efektyvus apie 57 proc.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 6